logoterãpija (gr. logos – kalba, therapeia – gydymas, slaugymas), egzistencinės filosofijos, psichologijos ir psichoterapijos sistema, padedanti žmogui geriau pažinti savo dvasinę realybę, išvengti ar išeiti iš vadinamosios egzistencinės tuštumos. Susiformavo 20 a. viduryje. Pradininkas – austrų psichiatras, psichoterapeutas V. E. Franklis. Jis skyrė 3 žmogaus būties lygmenis: somatinį, psichinį ir dvasinį (noologinį). Dvasinė būtis – laisvė pasirinkti nuostatą savo somatinės ir psichinės būties atžvilgiu. Dvasiniai, doroviniai konfliktai (t. y. skirtingų vertybių konfliktai) sukelia dvasines (noogenines) neurozes. Šios neurozės yra logoterapijos svarbiausias objektas. Logoterapijos požiūriu, psichinės sveikatos pagrindas yra vadinamoji dvasinė dinamika (noodinamika) dviejų polių įtampos lauke (vienas polius – prasmė, kurią reikia realizuoti, antras – žmogus, privalantis tą prasmę realizuoti). Teigiama, kad dorovės krizė yra daugelio žmonių gyvenimo beprasmybės suvokimas, kai žmogus negali pasirinkti ir neranda gyvenime nieko teigiamo. Tokių žmogaus nuotaikų priežastys: iširusios senosios valstybės ir išnykusios tradicijos, naujų menkinimas, pasaulio kultūros suvokimo nebuvimas, negebėjimas adekvačiai reaguoti, prisitaikyti prie pakitusių sąlygų ir kita. Žmogus kenčia dėl egzistencinės frustracijos, nemalonios emocinės būsenos, vad. vidinės tuštumos, nes negali patenkinti savo poreikių, įgyvendinti tikslų, jam atrodo, kad nėra būdo įveikti sunkumus. Susiformuoja nuostata, kad iš gyvenimo nieko negalima gauti, tokios mintys dažnai pastumia žmogų į savižudybę. Logoterapija remiasi empirine, arba fenomenologine (pavienio žmogaus), vertybių išgyvenimo procesų analize, kuri žmogui parodo, kad jis gali rasti gyvenimo prasmę tik kūrybiškai veikdamas. Išskiriamos 3 vertybės, įprasminančios žmogaus gyvenimą: kūryba (darbas), išgyvenimai (meilė, estetiniai jausmai) ir nuostatos (sąmoningai išsiugdytas požiūris, lemiantis elgesį kritinėmis gyvenimo situacijomis). Logoterapija siekiama padėti konkrečiam žmogui ieškoti gyvenimo prasmės, praplėsti jo vertybių sistemą, siūlyti orientuotis į aukštesnes vertybes. Būtina ne tik padėti rasti gyvenimo prasmę, bet ir išmokyti žmogų jos siekti. Logoterapeutas išeina už psichoterapijos ribų, kad galėtų sugrąžinti žmogų į aktyvų gyvenimą ir padėtų jam pajusti gyvenimo prasmę. Logoterapija plačiai taikoma Vakarų Europos šalyse. Lietuvoje logoterapeutai nerengiami, tik pavieniai medikai (dažniausiai psichiatrai, psichologai, psichoterapeutai) yra dalyvavę užsienio specialistų seminaruose.

648