Maimonidas

Maimondas (arab. Abu Imran Musa ibn Maimun ibn Ubaid Allah, lot. Moses Maimonides), tikr. Moše ben Maimon, akronimas RaMbaM 1135 03 30Kordoba 1204 12 13al Fustat (dab. Kairas; palaidotas Tiberijoje, Izraelio šiaurės rytuose), žydų racionalistinės krypties filosofas, halachos autoritetas, gydytojas.

Gyveno Kordoboje, nuo musulmonų persekiojimų pabėgo į Fesą. Gyveno Palestinoje, Egipte, dirbo sultono rūmų gydytoju, buvo judėjų bendruomenės vadovas. Suformulavo trylika judaizmo principų, remdamiesi jais judėjai laikosi bendrų religinių nuostatų. Žymiausias Maimonido veikalas – Vadovas dvejojantiems (parašytas arabų kalba apie 1190, apie 1200 į hebrajų kalbą išvertė Samuelis Ibn Tibbonas, pirmą kartą išleistas Italijoje iki 1480), jame ryšku Aristotelio ir jo helenistinio laikotarpio komentatorių filosofijos įtaka. Sukūrė halachos veikalų (autoritetingu Mišnos komentaru laikomas kodeksas Mišne Tora apie 1180). Dar parašė logikos traktatą (išleistas 17 leidimų įvairiomis kalbomis), medicinos traktatų.

Maimonidas (dailininkas Blaisio Ugolino, 1744)

Maimonidas analizavo kūrimo, blogio prigimties, moralės klausimus. Pripažino ir Apreiškimo, ir proto reikšmę, nesiekė kurio nors vieno kitam pajungti, bet tvirtino egzistuojant griežtas ribas, iki kurių protas gali vadovauti. Už šių ribų vadovas yra Apreiškimas, perteikiamas tradicijos. Pirmenybę teikė biblinei pasaulio kūrimo sampratai, o ne aristotelinei pasaulio amžinumo doktrinai, įrodinėjo ją esant nepakankamai pagrįstą racionaliais įrodymais. Teigė filosofinės tiesos suvokimą esant būtiną norint priartėti prie Dievo. Maimonido teigimu, apie Dievo esmę galima kalbėti tik neiginiais, bet koks teigimas liudija tik Dievo veikimą, o ne jo esmę.

Maimonidas buvo dažnai smerkiamas įtakingų savo gyvenamojo meto rabinų dėl filosofinio tyrimo principo (kai kurių tyrinėtojų teigimu, tai paskatino Kabalos susiklostymą).

Maimonido kapas yra judėjų piligrimystės vieta.