Mikhail Nuaima

Nuaima Mikhail (Mīkhā’īl Nu‘aima, Mīḥā’īl Nuayma, Michaylas Nuáima) 1889 10 17 arba 1890 11 22Biskinta (prie Beiruto) 1988 02 28prie Beiruto, Libano rašytojas, literatūrologas. 1906–11 mokėsi dvasinėje seminarijoje Poltavoje. 1911–32 gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1916 baigė Vašingtono universiteto Laisvųjų menų ir teisės fakultetą Seattle. Per I pasaulinį karą tarnavo Jungtinių Amerikos Valstijų armijoje savanoriu. Gyveno Niujorke, bendravo su arabų menininkais ir intelektualais, kuriuos 1920 į Plunksnos brolijos draugiją sutelkė Dž. Ch. Džubranas. Nuo 1932 gyveno Libane. Sukūrė novelių (rinkiniai Buvo ar nebuvo 1937, Žymūs žmonės 1956, Abū Bata 1959, Pastabos 1965), romanų (Susitikimas 1946, Žmogaus randuotu veidu prisiminimai 1949, Paskutinė diena 1963), poezijos (divanas Kuždėjimas 1943, ryšku sufizmo mistikos, liaudies dainų poetikos įtaka), dramų (Tėvai ir vaikai 1917, įvade išdėstytos M. Nuaimos nuostatos dėl arabų draminės kūrybos), filosofinę apysaką Al Arkašo prisiminimai (1917). Parašė autobiografinę trilogiją 70 metų gyvenimo istorija (1960), literatūrinių apybraižų, literatūros istorijos ir teorijos veikalų (Sietas 1923), esė (rinkiniai Stotys 1932, Toliau nei Maskva ir Vašingtonas 1956), knygą apie Dž. Ch. Džubrano gyvenimą ir kūrybą (1934). Grožinei kūrybai būdinga psichologizmas, lyrizmas, humoras, Vakarų Europos literatūros realizmo poetika siejama su Rytų literatūrai būdingu simbolizmu, misticizmu, gvildenamos Libano gyvenamojo laikotarpio ir arabų emigrantų Jungtinėse Amerikos Valstijose problemos.