nevyriausýbinės organizãcijos, NVO, su jokia vyriausybe organizaciniais ryšiais nesusiję savanoriški asmenų arba organizacijų ne verslo susivienijimai, siekiantys ginti jų įstatuose apibrėžtus visuomenei ar kuriai nors žmonių grupei svarbius interesus.
Samprata
Nevyriausybinės organizacijos dažniausiai yra ne pelno institucijos. Jas gali finansuoti privatūs asmenys, tarptautinės organizacijos, vyriausybės; finansinė parama gali būti ir mišri. Daugelyje valstybių nevyriausybinės organizacijos teisiškai vadinamos piliečių susivienijimais. Dauguma tyrėjų tokiomis organizacijomis nelaiko politinių partijų, nusikaltėlių grupuočių, sukilėlių junginių. Nevyriausybinių organizacijų keliamų problemų spektras platus: kova su skurdu, aplinkos apsauga, kultūros rėmimas, humanitarinė pagalba ir kita. Jos gali veikti vietovės, valstybės ar tarptautiniu mastu.
nevyriausybinės organizacijos Wikimedia Foundation narių grupinė nuotrauka (2019)
Nevyriausybinių organizacijų rūšys
Nevyriausybinių organizacijų klasifikacija labai įvairi, visuotinai pripažintos nėra. Pvz., Pasaulio bankas skiria operacinio ir advokatūros tipo nevyriausybines organizacijas. Operacinio tipo nevyriausybinės organizacijos − tai pirmiausia plėtros ir tobulinamojo pobūdžio projektus įgyvendinančios organizacijos (gali būti grupuojamos į religines ir pasaulietines). Advokatūros tipo nevyriausybinės organizacijos − kokį nors reikalą, pvz., žmogaus teises ginančios organizacijos. Nevyriausybinės organizacijos skiriasi dydžiu, organizavimosi pagrindais, problemų kėlimo būdais, bet jas vienija tikėjimas, kad principingi, pažangūs, racionaliai kartu veikiantys individai gali daug padaryti sprendžiant daugelį žmogiškųjų, aplinkos apsaugos, gyvūnų teisių ar kitų problemų.
Istorija
Nevyriausybinės organizacijos gyvavo nuo seno. Jų padaugėjo naujaisiais laikais, kai plito piliečių teisių idėja ir nevyriausybinės organizacijos gaudavo juridinį statusą. Dauguma buvo nedidelės (ši tendencija išliko ir 21 a. pradžioje). Tobulėjant susisiekimui ir ryšiams 19 a. atsirado tarptautinių nevyriausybinių organizacijų. Tokių nevyriausybinių organizacijų veiklai koordinuoti 1907 Briuselyje įkurta Tarptautinių asociacijų sąjunga; 21 a. pradžioje garsėja leidiniais: Tarptautinių organizacijų metinis žinynas (Yearbook of International Organizations), Pasaulio problemų ir žmogiškojo potencialo enciklopedija (Encyclopedia of World Problems and Human Potential), Tarptautinių kongresų kalendorius (International Congress Calendar). Nevyriausybinių organizacijų, ypač tarptautinių, labai padaugėjo 20 a. antroje pusėje. Atsirado dideli, nacionalinių grupių pagrindu (Amnesty International, Oksfordo kovos su badu susivienijimas, Gelbėkit vaikus) arba masine naryste paremti (Greenpeace, Pasaulio gamtos fondas) susivienijimai.
Reikšmė ir įtaka
Nevyriausybinių organizacijų veikla buvo reikšminga kovojant su vergija, skurdu, smurtu prieš moteris, apartheidu, branduolinio ginklo plitimu, keliant blaivybės, savivaldos problemas; tarp jų stipriausia jėga pasirodė esančios profsąjungos. Šios organizacijos yra įtakingos, nes gauna svarbios informacijos, konkrečiose srityse tampa rimtais ekspertais. Jungtinių Tautų Chartijos 71 straipsnis įpareigoja Jungtinių Tautų Ekonominę ir Socialinę Tarybą suteikti konsultanto statusą kai kurioms nevyriausybinėms organizacijoms (21 a. pradžioje jų yra daugiau kaip 2000). Ilgametė nevyriausybinių organizacijų veikla atskleidė ir šios žmonių iniciatyvos trūkumų: dėl organizacijų gausos sprendžiant problemas kartais sunku koordinuoti veiksmus, kartais joms per daug įtakos turi jas finansuojančios institucijos (dauguma šalių ir Jungtinės Tautos reikalauja, kad nevyriausybinės organizacijos gebėtų patvirtinti veiklos legalumą, jų finansavimas būtų skaidrus), dalies jų struktūra yra nedemokratinė. Nepaisant šių nesklandumų, 21 a. pradžioje didėja tiesioginė (lobizmo keliu) ir netiesioginė (viešomis kampanijomis, internetu) nevyriausybinių organizacijų įtaka tarptautinėje politikoje, jos daug prisideda formuojant globalines normas įvairiose žmonijos veiklos srityse. Kelios jų už savo veiklą gavo Nobelio taikos premiją (1863 įkurtas Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas – tris kartus).
Teisinis reguliavimas Lietuvoje
Lietuvos piliečių teisę laisvai vienytis į bendrijas grindžia Konstitucijos 35 straipsnis. Skiriamos 5 statusų nevyriausybinės organizacijos: asociacijos, visuomeninės organizacijos, labdaros ir paramos fondai, viešosios įstaigos, religinės bendruomenės ir bendrijos. Jų kūrimo ir veiklos teisines normas nusako Religinių bendruomenių ir bendrijų (1995), Viešųjų įstaigų (1996, nauja redakcija 2004), Labdaros ir paramos fondų (2003, nauja redakcija 2013), Asociacijų (2004) įstatymai.
piliečių susivienijimai; Tarptautinių asociacijų sąjunga