kolonà (pranc. colonne < lot. columna), konstrukcinis ir dekoratyvinis architektūros elementas – vertikali atrama. Laiko ant jos pastatytų konstrukcinių elementų (antablemento, perdangos, arkos ir kita), įrenginių vertikaliąsias apkrovas, kurios koloną centriškai arba necentriškai gniuždo. Būna vientisosios ir spragotosios, pilnavidurės ir tuščiavidurės, apvalaus, žiedinio, stačiakampio, daugiakampio, kartais sudėtinio (kryžminio, nesimetriško), tolygaus arba kintamo skerspjūvio, monolitinės arba surenkamosios. Daromos iš akmens, medienos, mūro, metalo, gelžbetonio. Kolonos statomos atitrauktos, pusiau arba 1/3 įmūrytos į sieną (puskolonės), jų formos ir proporcijos priklauso nuo vyraujančio architektūros stiliaus. Kartais statytos ir atskirai kaip monumentalūs paminklai arba antkapiai (monostilas, rostrinė kolona). Kolona susideda iš bazės (kartais jos nebūna), liemens ir kapitelio. Senovės Egipte statytų kolonų liemenys puošti lipdiniais ir piešiniais, kapiteliai yra lotoso, papiruso, palmės formos.
Senovės Graikijoje paplito dorėniškojo orderio, jonėniškojo orderio, korintiškojo orderio, senovės Romoje – toskaniškojo orderio ir kompozitinio orderio kolonos. Romaninėje architektūroje naudotos masyvios, reljefais, polichromine tapyba, mozaika dekoruotu liemeniu kolonos. Gotikos architektūroje dažniausiai statyti pilioriai iš keleto išsikišusių lieknų puskolonių. Renesanso epochoje paplito klasikinės ir kandeliabro formos kolonos, jų liemenį sudarė kelios skirtingo skerspjūvio, reljefiniais ornamentais puoštos dalys. Baroko architektūros kolonų liemenys spiralės formos, sudėtingai išlankstyto silueto arba apjuosti apkaustus primenančiomis horizontaliomis juostomis. Klasicizme kartota antikinių orderių kompozicija. 19–20 a. dažniausiai iš gelžbetonio, metalo statytos negausiai dekoruotos, įvairių proporcijų kolonos. Kaip dekoratyvinis elementas kolona paplitusi ir taikomojoje dailėje, daugiausia baldininkystėje.
Galerija