onomãstika (gr. onomastikē – menas suteikti vardus), kalbotyros šaka, mokslas apie onimus, arba tikrinius vardus. Onomastikos pagrindinės šakos – antroponimika ir toponimika. Kiekvienas onimas visų pirma yra žodis, kurio raidą ir funkcijas lemia kalbos dėsniai. Onomastikos tyrimai svarbūs ne tik kalbotyrai, bet ir istorijai, etnologijai, archeologijai, antropologijai, kultūrtos istorijai, istorinei geografijai ir kitiems mokslams. Bendri šių mokslo sričių tyrimai leidžia nustatyti seniausių laikų etnines teritorijas, atskleisti tautų etnogenezės ir migracijos problemas. Dėl to lietuvių kalbos, kaip vienos seniausių gyvųjų indoeuropiečių kalbų, tikriniai vardai tyrinėjami ir tarptautinių mastu.

Onomastikos užuomazgų yra antikoje. Kaip kalbotyros šaka susiformavo 19 amžiuje. Lietuvoje onomastikai, kaip savarankiškai tyrimų krypčiai, 20 a. 1 pusėje pradžią davė K. Būga, vėliau šioje srityje dirbo A. Salys, P. Skardžius, J. Balčikonis, P. Jonikas, S. Karaliūnas, V. Maciejauskienė, V. Mažiulis, B. Savukynas, J. Senkus, A. Vanagas, V. Vitkauskas, Z. Zinkevičius ir kiti. Svarbių baltų ir lietuvių onomastikos veikalų paskelbė užsienio kalbininkai – J. Otrębskis (Lenkija), E. Blesė, J. Endzelīnas (Latvija), K. O. Falkas (Švedija), H. Krahe, W. P. Schmidas, R. Trautmannas (Vokietija), A. Nepokupnas (Ukraina), R. Schmittleinas (Prancūzija), V. Toporovas (Rusija) ir kiti. Dabartinės lietuvių onomastikos pagrindinių tyrimų objektas – toponimai ir antroponimai. Toponimikos srityje reikšmingiausi A. Vanago hidronimikos darbai. Oikonimikos srityje išanalizuota daugumos gyvenamųjų vietų pavadinimų daryba (M. Razmukaitė), parengta studija apie Lietuvos miestų ir kai kurių miestelių vardų kilmę (A. Vanagas). Išleistas Vietovardžių žodynas (2002), rengiamas Lietuvos vietovardžių žodynas (t. 1 2008). Tiriamos ir kitų vietovardžių klasės bei grupės: helonimų (pelkių, raistų, balų, šaltinių vardai) ir oronimų daryba. Pradėtas regioninis Lietuvos toponimų tyrimas. Iš antroponimikos darbų svarbus A. Vanago, V. Maciejauskienės, M. Razmukaitės parengtas Lietuvių pavardžių žodynas (t. 2 1985–89), kuriame nurodoma dabartinių pavardžių paplitimas, aiškinama jų kilmė. Lietuvių pavardžių susidarymą tyrinėjo V. Maciejauskienė (Lietuvių pavardžių susidarymas XIII–XVIII a. 1991). K. Kuzavinis ir B. Savukynas sudarė etimologinį Lietuvių vardų kilmės žodyną (1987), Z. Zinkevičius ištyrė lietuvių asmenvardžių kilmę (2008). Lietuvių antroponimikos raidos tyrimų paskelbė J. Jurkėnas, A. Ragauskaitė. Istorinę antroponimiką tiria J. Čirūnaitė, pravardžių motyvaciją ir darybą – A. Butkus. Mažosios Lietuvos ir Prūsijos antroponimijai bei toponimijai skirti V. Mažiulio, G. Blažienės, D. Deltuvienės darbai. Lietuvių onomastikos bibliografija nuo 1964 reguliariai skelbiama informaciniame biuletenyje Onoma, kurį leidžia Tarptautinis onomastikos centras Leuvene (Belgija).

1750