òpera (it. opera < lot. opera – veikalai, kūriniai), muzikos žanras; sceninis muzikinis veikalas, derinantis vokalinę ir instrumentinę muziką, dramą, vaizduojamąjį meną ir šokį. Muzikai skiriama menų sintezės pagrindo reikšmė, tekstas (libretas) dainuojamas. Skiriamos šios žanro atmainos: opera seria, opera buffa, didžioji opera, muzikinė drama, opera baletas, lyrinė opera, lyrinė drama, opera oratorija, lyrinė tragedija, semiopera, opera semiseria, komiškoji opera, opéra comique, komedija baletas, operetė, sarsuela, tonadilja, dainų opera, zingšpylis.

Pirmosios operos atsirado 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje (dramma per musica). Operos žanras susiklostė Florencijos kameratos (16 a. pabaiga) kompozitorių kūryboje (jie siekė atgaivinti antikinę dramą su muzika). 1597 poetas O. Rinuccini ir kompozitorius J. Peri (dalį muzikos sukūrė J. Corsi) Florencijoje parodė pirmąją muzikinę dramą Dafnė (išliko fragmentai). Operos atsiradimo metais laikomi 1600, kai buvo sukurti trys veikalai – J. Peri ir G. Caccini operos Euridikė (O. Rinuccini drama) bei G. Caccini Cefalo pagrobimas (G. Chiabreros drama). Žanrui ir muzikos stiliui susiklostyti t. p. reikšmingas E. de Cavalieri Vaidinimas apie sielą ir kūną (Rappresentazione di anima e di corpo 1600, Roma) ir kiti jo kūriniai. Naujasis rečitatyvinis dramatinis stilius (stile rappresentativo – t. y. vaizduojamasis, atvaizduojantis jausmus) įsitvirtino Italijoje. Mantujoje pastatytos pirmosios C. Monteverdi operos Orfėjas (1607) ir Ariadnė (1608). Vėliau Venecijos teatrams šis kompozitorius sukūrė žymiausias savo operas – Uliso sugrįžimas į tėvynę (1640), Popėjos karūnavimas (1642). Operos buvo raiškios melodikos, jose svarbus orkestro vaidmuo, ryškios situacijų charakteristikos, kontrastingi veikėjų paveikslai, aiški muzikos dramaturgija. Venecijos operos mokyklai priklausė kompozitoriai F. Cavalli, M. A. Cesti, A. Sartorio, G. Legrenzi. ~1660 nusistojo 3 dalių arijos. Jos ėmė vyrauti operoje, išstumdamos ariozo. Rečitatyvai prarado melodingumą ir priartėjo prie deklamacijos. Siužetai tapo įvairesni, intensyvesnės plėtotės. Spektakliuose buvo svarbūs sceniniai efektai, mašinerija. Romoje pirmosios operos irgi buvo parodytos rūmų teatruose. Jas kūrė kompozitoriai A. Agazzari, D. Mazzochi, S. Landi ir kiti. Romos spektaklių dekoracijos ir kostiumai buvo prabangūs, G. B. Aleotti sukonstravo pirmuosius kulisus. Imta statyti komiškąsias operas (pirmoji – V. Mazzocchi ir M. Marazzoli Kas kenčia, tikisi 1639). ~1700 Italijoje įsitvirtino vienodas operos stilius, susiklostė Neapolio operos mokykla, kurios kompozitorių kūryboje italų baroko operos įgavo visas būdingąsias savybes. Jos pradininkas – F. Provenzale, žymiausias kūrėjas – A. Scarlatti. Jo kūrybos principus įtvirtino ir plėtojo L. da Vinci, N. A. Porpora, N. Jommelli. Susiklostė du pagrindiniai operos tipai – opera seria (rimtoji, mitinio arba istorinio siužeto opera) ir opera buffa (komiškoji, buitinio siužeto opera). Trijų veiksmų opera buvo pradedama 3 dalių (greita–lėta–greita) uvertiūra. Veiksmas plėtotas 2 tipų rečitatyvais: paprastuoju (it. recitativo secco, pritaria klavesinas) ir melodiniu (it. recitativo accompagnato, pritaria orkestras), veikėjų mintys ir jausmai buvo reiškiami arijomis (beveik visada 3 dalių, vadinamoji aria da capo). Operos turėjo mažai ansamblių, buvo baigiamos visų veikėjų choru. Neapolyje susiklostė bel canto dainavimo stilius, klestėjo kastratų menas. Neapolio operai buvo svarbi dramaturgų, libretininkų A. Zeno, P. Metastasio kūryba. Greitai šios mokyklos operos ėmė įgauti kostiumuoto koncerto bruožų, vis mažiau dėmesio imta skirti dramai, svarbiausiu dalyku tapo paviršutiniško dainininkų virtuoziškumo demonstravimas. Atsirado vadinamasis pastišas (it. paštetas, mišinys) – operos spektaklis, kai populiariems muzikiniams numeriams pritaikomas naujas libretas.

17 a. Prancūzija buvo vienintelė Europos valstybė, sukūrusi savitą operos tradiciją. Politikos ir kultūros centras buvo karaliaus rūmai Paryžiuje. Nors italų opera čia buvo žinoma nuo pat jos atsiradimo, tačiau prancūzų operos raidai didžiausią įtaką turėjo rūmų baletas (ballet de cour) ir klasicistinis P. Corneille’io, J. Racine’o, Molière’o teatras. Prancūzų operai atsirasti padėjo poeto P. Perrino ir kompozitoriaus R. Cambert’o veikla. Svarbiausias prancūzų operų kūrėjas – J.-B. Lully; kartu su Molière’u sukūrė komedijos baleto žanrą. Operas, kurios vadinamos lyrinėmis (t. y. dainuojamomis, muzikinėmis) tragedijomis, jis pradėjo kurti 1673, daugiausia pagal Ph. Quinault libretus. Žymiausios J.-B. Lully operos: Alkestė (1674), Tesėjas (1675), Amadis (1684), Armidė (1686). Prancūzų operoje dramos vaidmuo buvo ryškesnis nei itališkojoje, svarbesni chorų epizodai, dažniau skambėjo instrumentinė muzika. Iš baleto scenų net susiklostė savitas žanras – opera baletas. Juos kūrė žymiausias 18 a. prancūzų kompozitorius ir muzikologas J.-Ph. Rameau (Galantiškosios Indijos 1735, Hebės šventė 1739); žymiausios jo operos Kastoras ir Poluksas (1737), Zoroastras (1749).

Pirmoji opera Vokietijoje – H. Schützo Dafnė (1627), parašyta pagal O. Rinuccini libretą (išverstas į vokiečių kalbą, pastatyta Torgau, Rytų Vokietija). Svarbiais italų operos centrais 17 a. tapo Dresdenas, Miunchenas, Hannoveris, nuo 1678, atidarius viešąjį teatrą, – Hamburgas, tapęs vokiečių operos židiniu. Čia kūrė kompozitoriai J. S. Kusseris, R. Keiseris, J. Matthesonas, G. Ph. Telemannas. Pirmąsias operas Hamburgo teatrui sukūrė ir G. F. Händelis. Italų opera klestėjo Vienoje.

Anglų operoje ryšku italų ir prancūzų operos įtaka bei savita anglų teatro tradicija – 17 a. pradžioje klestėjo W. Shakespeare’o dramos, prancūzų rūmų baletui giminingas žanras kaukė. Teatro raidai kliudė 1640 revoliucija, pilietiniai karai, teatro draudimas Respublikos laikotarpiu ir kita. Žymiausias kūrėjas – H. Purcellis, vienintelė jo opera – Didonė ir Enėjas (1699). Susiklostė semiopera (t. y. pusiau opera) – drama, kurioje daug muzikos (H. Purcellio muzika W. Shakespeare’o Vasarvidžio nakties sapnui, Audrai). Vertingų operų sukūrė Th. A. Arne’as. Anglijoje klestėjo italų opera. Žymiausias jos kūrėjas – G. F. Händelis, 1713 apsigyvenęs Londone ir tapęs karalienės rūmų kompozitoriumi bei Karališkosios muzikos akademijos vadovu. Operas (Julijus Cezaris Egipte 1724, Tamerlanas 1725, Kserksas 1738) jis kūrė iki 1741 (tuomet buvo parodyta paskutinioji – Deidamėja), vėliau rašė oratorijas. 18 a. pradžioje Londone pasirodė savitas anglų teatro žanras – dainų opera, Europoje plintančios komiškosios operos angliškoji atmaina. Pirmąją jų – Elgetos operą (1728) – sukūrė dramaturgas J. Gay ir kompozitorius J. Chr. Pepuschas. Ispanų muzikinio teatro radimąsi sąlygojo stipri dramos tradicija (P. Calderónas, F. Lope de Vega); susiklostė sarsuelos žanras, sukurta operų.

Nemažai reikšmės visos operos raidai turėjo opera buffa. Nedideles komiškas intermedijas tarp opera seria veiksmų ėmus rodyti atskirai kaip savarankiškas žanras Neapolyje susiklostė opera buffa. Žymiausi kūrėjai buvo G. B. Pergolesi, G. Paisiello, D. Cimarosa, G. Rossini. Opera buffa svarbiausi bruožai – gyvi šokių ritmai, buitinės melodijos, nuotaikingi siužetai; naujo tipo veikėjai – kasdieniai, buitiniai charakteriai – būdingi ir prancūziškajai jos atmainai – komiškajai operai (opéra comique).

1752 į Paryžių atvykus italų trupei su opera buffa repertuaru (ir su G. B. Pergolesi Tarnaitė ponia), kilo vadinamasis bufonų karas – polemika tarp prancūzų operos (lyrinės tragedijos) šalininkų ir italų operos gerbėjų. Pastarieji prancūzų operos pompastikai, dirbtinumui priešpriešino italų opera buffa natūralumą, paprastumą. Tarp bufonininkų buvo ir žymūs švietėjai J.‑J. Rousseau, D. Diderot ir kiti. Polemika paskatino komiškosios operos raidą. Jos žymiausi kūrėjai buvo F. A. Philidoras, P. A. Monsigny, A. Grétry. Jų komiškosiose operose atsirado ir reikšmingesnių lyrinių bei dramatinių elementų, susiklostė semiseria (pusiau rimtõs) operos tipas. Panašūs pokyčiai vyko ir Ispanijos teatre. Ten savitą karališkųjų rūmų sarsuelos (muzikiniai vaidinimai, panašūs į opera seria stilių, su dialogais, šokio epizodais) žanrą vis labiau užgožė italų opera, bet šalia iškilo tonadilja – iš trumpučių intermedijų atsiradęs žanras (tarsi ispaniškoji opera buffa). Vokietijoje, kaip atsvara italų operai, paplito zingšpylis, kurio pagrindiniai bruožai artimi prancūzų komiškajai operai.

18 a. italų opera seria sulaukė daug kritikos, imta ryškinti dramos vaidmenį. Šio proceso pradininkai – N. Jommelli, T. Traetta. Chr. W. Gluckas remdamasis to laikotarpio italų ir prancūzų operos laimėjimais, reformavo 18 a. operą. Jis siekė ištisinio operos veiksmo plėtotės, visų operos komponentų (muzikos, poezijos, atlikimo) vienovės. Uvertiūra buvo siejama su operos veiksmu ir muzika. Itin daug dėmesio skiriama melodijai. Sumažėjo skirtumai tarp rečitatyvo ir arijos. Orkestras pabrėžė pagrindinius dramaturgijos momentus. Chr. W. Glucko svarbiausios operos: Orfėjas ir Euridikė (1762), Alkestė (1769, jos leidinio pratarmėje kompozitorius teoriškai išdėstė savo reformos esmę), Paris ir Elena (1770), Ifigenija Tauridėje (1779). Chr. W. Glucko reformuotos operos sukėlė didelę polemiką – vadinamąjį Chr. W. Glucko ir N. Piccinni sekėjų karą.

W. A. Mozartas, genialiai derindamas italų opera seria ir opera buffa, prancūzų operos, vokiškojo zingšpylio bruožus, sukūrė muzikos ir dramos vienovę. Svarbiausios jo operos: Idomenėjas (1781), Tito gailestingumas (1791; abi opera seria), zingšpylis Pagrobimas iš seralio (1782), Figaro vedybos (1786), Visos jos tokios (1790; abi opera buffa), dramma giocoso (linksmoji drama) Don Žuanas (1787), zingšpylio struktūros filosofinė pasaka Užburtoji fleita (1791).

18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje mene pradėjo klostytis romantizmo bruožai. Operos sostinė dar buvo Paryžius. Čia atsirado nauja žanro atmaina – prancūzų didžioji opera (grand opéra) – monumentali, herojinio istorinio siužeto opera. Jai būdingi romantizmo svarbiausi bruožai: dramatiškas būties suvokimas, aukštų dorovinių ir visuomeninių idealų siekis, didelės masinės choro bei baleto scenos, dramatiškos solistų, choro ir orkestro partijos. Žymiausias kūrėjas – G. Meyerbeeras (Roberas velnias 1831, Hugenotai 1836, Pranašas 1849, Afrikietė 1864). Didžiųjų operų sukūrė H. Berliozas (Trojėnai 1856–58), D. F. E. Auberas (Nebylė iš Portičio 1828), G. Rossini (Vilius Telis 1829), J. F. F. É. Halévy (Žydė 1835). Greta didžiosios operos gyvavo ir prancūzų opéra comique (D. F. E. Aubero Fra Diavolo 1830). Atsirado savita operos atmaina – vadinamoji išgelbėjimo opera, taip pavadinta dėl tam tikrų siužeto ypatumų – operos pabaigoje pagrindinis herojus netikėtai išgelbstimas nuo mirties; jai būdingi dramatiniai konfliktai, teatro efektai, patetiškumas, ekspresyvi muzika, įtemptas siužetas. 19 a. viduryje susiklostė opéra bouffe, dar vadinama operete, perėmusi ir sustiprinusi satyrinius komiškosios operos elementus. Operetės pradininkais laikomi F. Hervé, J. Offenbachas (Orfėjas pragare 1858). Jo kūryba darė didelę įtaką įvairių šalių komiškosioms operoms (Anglijoje – A. Sullivano, Austrijoje – F. von Suppé, J. Strausso sūnaus kūrybai). 19 a. susiklostė dar viena prancūzų operos rūšis – lyrinė opera, pagrindinį dėmesį skirianti asmeninėms meilės dramoms, lyrinei raiškai. Pirmosios tokios operos – Ch. Gounod Faustas (1859), Romeo ir Džuljeta (1867), G. Bizet Perlų žvejai (1868), A. Thomas Minjon (1866), J. Massenet Verteris (1894), C. Saint-Saёnso Samsonas ir Dalila (1877), L. Delibes’o Lakmė (1883). Pasirinkus buitinius, prastuomenės gyvenimo siužetus, vaizduojant nesupoetintus jausmus, prancūzų operose išryškėjo natūralizmo bruožai (G. Bizet Karmen 1875, G. Charpentier Luiza 1900, A. Bruneau kūryba).

19 a. Italijoje opera buvo svarbiausia muzikinės kūrybos sritis. Ryškiausi operos kūrėjai buvo G. Rossini, V. Bellini, G. Donizetti, G. Verdi. Italų operos bruožai buvo plėtojami G. Rossini operose (Tankredas, Italė Alžyre, abi 1813, Otelas, Sevilijos kirpėjas, abi 1816, Pelenė, Šarka vagilė, abi 1817, Mozė Egipte 1818, Ežero mergelė 1819, Grafas Ory 1828, Vilius Telis 1829); jose esama ir romantizmo bruožų. Italų romantizmui atstovauja V. Bellini 10 opera seria, tarp jų – Somnambula, Norma (abi 1831), Puritonai (1835), kuriose labiausiai suklestėjo bel canto stilius. G. Donizetti sukūrė >70 visų atmainų operų, tarp jų – Meilės eliksyras (1832), Lukrecija Bordža (1833), Liučija di Lamermur (1835), Favoritė, Pulko duktė (abi 1840), Don Paskualė (1843).

G. Verdi kūryba (sukūrė 26 operas) iš esmės atspindi visą 19 a. 2 pusės italų muzikos istoriją. Savo kūryboje plėtodamas italų operos tradicijas, itin pabrėžė vieną romantizmo tendencijų – tautiškumą. Ankstyvasis G. Verdi kūrybos laikotarpis sutapo su italų tautinio atgimimo risordžimento laikotarpiu, o jo vardas tapo patriotų simboliu. Šio laikotarpio operos – Nabuchodonosaras (1842), Ernani (1844), Makbetas (1847), Luisa Miller (1849) žavi ne vien muzikos grožiu, bet ir patriotinėmis, pasipriešinimo prievartai idėjomis. Naujas G. Verdi kūrybos tarpsnis prasidėjo, kai pasirodė Rigoletas (1851), Traviata, Trubadūras (abi 1853). Siužeto pagrindas – asmeninės mažųjų žmonių dramos, istorijos ir visuomenės gyvenimo įvykiai buvo tik jų fonas. Šio laikotarpio G. Verdi operose įsikūnijo romantizmo suaktualinta operos prigimties, t. y. operos kaip dramos, idėja. Vėlesnės G. Verdi operos (Sicilijos mišparai 1855, Don Karlas 1867, Aida 1871) yra didžiosios operos stiliaus. Operoms Kaukių balius (1859), Likimo galia (1862) būdinga išradingesnė harmonija, originalesnė orkestruotė, didesnės dramaturginės reikšmės ansambliai, leitmotyvais suvienyta operos muzikinė ir draminė struktūra. Vėlyvosios G. Verdi operos – tragiškoji Otelas (1887) ir komiškoji Falstafas (1893) – laikomos meniškiausiomis italų operomis. Nuo ankstesniųjų operų Otelas skyrėsi nuolatine orkestro motyvų plėtote, transformuojama dramatine lyrine melodija, nenutrūkstama muzikos tėkme kiekviename veiksme. Joje sukurtos ištisinio muzikinio plėtojimo scenos: numeriai sujungti, rečitatyvai persipynę su melodingais epizodais, veiksmų vientisumas sustiprina nuoseklų operos dramatizmą. G. Verdi labiausiai ištobulino italų operą.

19 a. iškilo vokiečių romantinė opera, pagrįsta zingšpylio tradicija, Vienos klasikų kūryba. Jai būdinga legendų, pasakų, mistiniai, fantastiniai siužetai, antgamtiški veikėjai, didelis gamtos vaidmuo. Pradininku laikomas E. T. A. Hoffmannas. Jo žymiausia opera Undinė (1812–1814) ir esė Poetas ir kompozitorius (Der Dichter und der Komponist 1813) tapo romantinės operos manifestu. Išskirtina C. M. von Weberio kūryba (Stebuklingasis šaulys 1821, Euriantė 1823, Oberonas 1826), L. Spohro Faustas (1813), Jesonda (1823), H. Marschnerio Vampyras (1828), Tamplierius ir žydė (1829), Hansas Heillingas (1833), A. Lortzingo, F. von Flotowo, O. Nicolai komiškosios operos.

Ypatingas romantinės vokiečių operos reiškinys – R. Wagnerio kūryba. R. Wagneris teigė, kad muzikos uždavinys – paklusti dramos ekspresijai, ją išryškinti. Jis tikėjo visiška dramos ir muzikos vienove, manydamas, kad jas tarpusavyje sieja ta pati draminė idėja. Savo mintis apie kūrybą, operą ir meną apskritai išdėstė teoriniuose veikaluose Menas ir revoliucija (Die Kunst und die Revolution 1849), Ateities meno kūrinys (Das Kunstwerk der Zukunft 1850), Opera ir drama (Oper und Drama 1851). Svarbiausios R. Wagnerio operos: Rienci (1842), Skrajojantis olandas (1843), Tanhoizeris (1845), Lohengrinas (1850), tetralogija Nibelungo žiedas (Reino auksas, Valkirija, Zygfrydas, Dievų žuvimas 1857–74), Tristanas ir Izolda (1857–59), Niurnbergo meisterzingeriai (1862–67), Parsifalis (1882). Didžiausias R. Wagnerio, operos reformuotojo, siekis – sukurti sudėtinį meno kūrinį (vok. Gesamtkunstwerk), vienijantį visus scenos meno elementus. Siekdamas savo operų vientisumo, libretus kūrė pats. 1876 Bayreuthe buvo atidarytas naujas, tik R. Wagnerio operų spektakliams skirtas, teatras. Muzikinėmis dramomis vadinamose R. Wagnerio operose išnyko įprastinė žanro numerinė struktūra, dramaturgijos pagrindu tapo leitmotyvai, skambantys nuolatos, neatskiriamai susiejantys kiekvieną veiksmo atkarpą, formuojantys vadinamąją begalinę melodiją. Mito kaip idėjų ir siužetų šaltinio sureikšminimas, begalinės melodijos kūrimo metodas, novatoriška harmonija, orkestro vaidmuo – šie R. Wagnerio kūrybos bruožai turėjo įtakos tolesnei operos žanro raidai.

19 a. daugelyje Europos kraštų ėmė klostytis nepriklausomybės ir tautinio identiteto idėjos. Svarbiu jų reiškimo būdu muzikoje tapo opera. Kompozitoriai daug dėmesio skyrė liaudies muzikai, tautiniams, patriotiniams siužetams; remdamiesi liaudies dainomis ir jų savybėmis plėtojo tautinį muzikos stilių.

Iki 19 a. Rusijoje operas daugiausia kūrė kompozitoriai, atvykę iš Italijos, Prancūzijos ar Vokietijos. Pirmasis rusų muzikos klasikas – M. Glinka. Jis sukūrė dvi operas: Gyvybė už carą (Ivanas Susaninas 1836), Ruslanas ir Liudmila (1842). Šios operos pradėjo dvi rusų operos kryptis – istorinę muzikinę dramą ir operą pasaką. Jo kūrybos principus plėtojo A. Dargomyžskis (Undinė 1855) ir Galingojo sambūrio kompozitoriai: M. Musorgskis (Borisas Godunovas 1872–73, Chovanščina 1872–81, Soročincų mugė 1874–80), A. Borodinas (Kunigaikštis Igoris 1890), N. Rimskis-Korsakovas (Snieguolė 1882, Sadko 1897, Auksinis gaidelis 1909). Daug operų sukūrė P. Čaikovskis, tarp kurių išskirtinos Eugenijus Oneginas (1878) ir Pikų dama (1890). Tarp A. Rubinšteino operų reikšmingiausia lyrinė opera Demonas (1875).

Čekų tautinės mokyklos operų svarbiausi kūrėjai buvo B. Smetana (istorinės operos Brandenburgiečiai Čekijoje 1866, Daliboras 1868, Libušė 1881, komiškoji opera Parduotoji nuotaka 1866), A. Dvořákas (lyrinė opera pasaka Undinė 1900). Savitą operos stilių sukūrė Z. Fibichas. Verizmo bruožų turi L. Janáčeko operos (Jenufa, arba Jos podukra 1903, Katia Kabanova 1919–21).

Lenkų tautinės operos istorija prasidėjo 18 a. pabaigoje komiškųjų operų kūryba, bet pirmasis lenkų muzikos klasikas yra S. Moniuszko. Žymiausios jo operos – Halka (1848), Grafienė (1860), Baisusis dvaras (1865). Vengrų tautinės operos kūrėjas – F. Erkelis (Marija Batori 1840, Laslas Huniadis 1844, Banas bankas 1861). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje talentinga kompozitorių karta sukūrė angliškųjų (F. Delius, G. Holstas, R. Vaughanas-Williamsas) ir ispaniškųjų (I. Albénizas, E. Granadosas, M. de Falla) operų.

Italų operoje 19 a. paskutiniajame dešimtmetyje atsirado nauja kryptis – verizmas. Jos žymiausi kūrėjai – P. Mascagni (Kaimietiška garbė 1890) ir R. Leoncavallo (Pajacai 1892). Verizmo idėjos buvo artimos U. Giordano (Andrė Šenjė 1896), F. Cileai (Adriana Lekuvrer 1902), vokiečių kompozitoriui E. d’Albert’ui (Slėnis 1903), jos pasireiškė G. Puccini kūryboje (sukūrė 12 operų, tarp jų – Manon Lesko 1893, Bohema 1896, Toska 1900, Madam Baterflai 1904, Mergina iš Vakarų 1910, vienaveiksmių operų triptikas – Skraistė, Sesuo Andželika, Džanis Skikis 1919, Turandot 1926, užbaigta F. Alfano).

20 a. muzikos stilistinė įvairovė atsispindi ir operų kūryboje. Prancūzijoje 20 a. pradžioje kūrė C. Debussy, paveikęs visą 20 a. muzikos raidą. Jo impresionistinė opera Pelėjas ir Melisanda (1902) tapo impulsu naujai 20 a. muzikos kalbai. Impresionistinėms operoms būdinga spalvinga harmonija ir instrumentuotė, subtili emocijų ar nuotaikų kaita. Tokių operų sukūrė P. Dukas (Ariadnė ir Mėlynbarzdis 1907), M. Ravelis (komiškoji Ispanų valanda 1911, vaikams – Vaikas ir stebuklai 1925). Prancūzų impresionizmas paveikė kai kurių italų ir ispanų kompozitorių kūrybą, tuo tarpu Vokietijoje, Austrijoje atsirado ekspresionizmas, susiklostęs iš vėlyvojo romantizmo. Šios stilistikos operoms būdinga didelės įtampos dramatiniai siužetai, vaizduojantys itin skaudžius žmonių likimus, kraštutiniais kontrastais pagrįsta muzikinė dramaturgija, komplikuota, disonansiška, vėliau ir atonali harmonija. Pirmąsias ekspresionistines operas sukūrė R. Straussas (Salomė 1905, Elektra 1909), vėliau parašęs ir kitokio stiliaus operų, tarp jų – komiškąsias Rožės kavalierius (1911), Intermezzo (1925), Arabela (1933), Tylinti moteris (1935), rimtosios ir komiškosios operos savybes vienijančią Ariadnė Nakse (1912). Ekspresionistinės krypties operomis laikytinos A. Schönbergo Laukimas (1909), Laimingoji ranka (1908–13), Mozė ir Aronas (1930–32), A. Bergo Vocekas (1917–21) ir Lulu (1928–35), P. Hindemitho Žmogžudys – moterų viltis (1921), Kardiljakas (1927), E. Křeneko Šuolis per šešėlį (1924), D. Šostakovičiaus Ledi Makbet iš Mcensko apskrities (1934). Kaip priešingybė ekspresionizmui, į operą grįžo racionalūs apmąstymai, ikiromantinės muzikos tradicijos. Neoklasicizmo stiliumi parašytos I. Stravinskio Lakštingala (1909), Mavra (1922).

Iki II pasaulinio karo operos raidoje išryškėjo įvairių naujų stilių, muzikinė kalba darėsi sudėtingesnė (P. Hindemitho Dienos naujienos 1929, Dailininkas Mathisas 1935, A. Honeggero Judita 1925 ir Antigonė 1927, S. Prokofjevo Meilė trims apelsinams 1921), kartais vartoti džiazo elementai (G. Gershwino Porgis ir Besė 1935). Siužetuose atsirado satyros, humoro (K. Weillio Opera už tris skatikus 1928). Naujų formų įgavo ir pats operos žanras. Kai kurios operos įgijo oratorijos bruožų (I. Stravinskio Edipas karalius 1926, D. Milhaud Kristupas Kolumbas 1930, A. Honeggero dramatinė oratorija Jeanne’a d’Arc ant laužo 1935, dažnai atliekama scenoje).

20 a. 2 pusėje operos žanrą veikė atonalumas, komplikuota muzikinė kalba, aleatorika, sonoristika, konkrečioji muzika, keitėsi tradicinės muzikos formos. Vokalo melodika įgavo instrumentinio skambėjimo pobūdį, atsirado daug rečitatyvų, netradiciškai imta traktuoti solisto balsą. Operų veiksmas tapo dinamiškesnis, formos lakoniškos, atsirado neeuropietiškų kultūrų ir jų muzikos elementų, susiklostė kitokie operos žanro pavidalai. Tai B. Britteno kamerinio pobūdžio operos Lukrecijos išniekinimas (1946), Albertas Heringas (1947), Sraigto posūkis (1954), pagal japonų no teatro pjesę sukurta bažnytinė parabolė Kuolingų upė (1964), F. Poulenco monodrama Žmogaus balsas (1959), radijo operos – G. Bacewicz Karaliaus Artūro nuotykis (1959), G. C. Menotti Senmergė ir vagis (1959), televizijos operos – G. C. Menotti Amahl ir naktiniai svečiai (1951), B. Britteno Ovenas Vingreivas (1971). Reikšmingų operų sukūrė L. Dallapiccola (Naktinis skridimas 1940, Kalinys Jobas 1950, Odisėjas 1968), L. Berio (Opera 1970, sukurta koliažo principu), K. Pendereckis (Velniai iš Louduno 1969, Prarastas rojus 1978, Juodoji kaukė 1986, Karalius Ūbas 1991). Unikali kompozitoriaus O. Messiaeno sukurta vienintelė opera Šventasis Pranciškus Asyžietis (1983).

20 a. 2 pusės avangardo kūryboje opera irgi užėmė svarbią vietą. Pažymėtinas K. Stockhauseno 7 operų ciklas Šviesa (1977–2002). Svarbiausi avangardo atstovai: J. Cage’as (operų ciklas Europera I–V 1987–91), Ph. Glassas (Einsteinas paplūdimyje 1975–76, be įprasto dainuojamo teksto, Satyagraha 1980, sanskrito kalba apie M. Ghandi, Echnatonas 1984, senovės egiptiečių kalba). Naujų formų operų (mixed-media operos, operos televizijai) sukūrė R. Ashley. J. Adamso operose vaizduojami aktualūs įvykiai (minimalistinė operos Nixonas Kinijoje 1985–87, Klinghofferio mirtis 1991).

LIETUVOJE 17 a. Vilniaus Žemutinės pilies rūmuose pastatytos 3 italų operos (dramma musicale) – Elenos pagrobimas (1636; muzikos autorius, spėjama, M. Scaacchi) ir nežinomo autoriaus Andromeda (1644) ir Apviltoji Kirkė (1648). Visų operų libretus parašė V. Puccitelli. Pirmoji nacionalinė lietuvių opera yra M. Petrausko Birutė (pagal G. Landsbergio melodramą, pastatyta 1906 Vilniuje). 1924 Bostone muzikos mėgėjų pastatyta M. Petrausko opera Eglė žalčių karalienė. Didelės įtakos lietuvių operos raidai turėjo 1920 12 31 Operos vaidyklos Kaune parodyta G. Verdi Traviata, kuri paskatino nacionalinių veikalų kūrimą. Nuo 1926 Valstybės operos spektaklius transliavo Kauno radiofonas. Iki II pasaulinio karo buvo pastatytos šios lietuvių operos: M. Petrausko Birutė (1921), Eglė (J. Dambrausko redakcija, pastatyta 1939), J. Karnavičiaus Gražina (1932, pastatyta 1933) ir Radvila Perkūnas (1936, pastatyta 1937), A. Račiūno Trys talismanai (1935, pastatyta 1936). 1931 sukurta V. Bacevičiaus Vaidilutė. Kaip ir daugelyje šalių, šios pirmosios nacionalinės operos buvo romantinės krypties. Per II pasaulinį karą vienintelė pastatyta lietuviška opera – S. Šimkaus Kaimas prie dvaro (Pagirėnai 1941, pastatyta 1942). Po II pasaulinio karo operų sukūrė A. Klenickis (Prie Nemuno 1951, 2 redakcija pastatyta 1960 Klaipėdos liaudies operos teatre), A. Račiūnas (Marytė 1953, Saulės miestas 1965), V. Baumilas (Paskenduolė 1957, pastatyta 1958 Kaune). Daugiausia operų sukūrė V. Klova (Pilėnai 1955, pastatyta 1956, Vaiva 1957, pastatyta 1958, Duktė 1960, Du kalavijai 1965, pastatyta 1966, Amerikoniškoji tragedija 1968, pastatyta 1969 Rygoje, Ave vita 1974). Operų, dažniausiai istorine tema, sukūrė J. Juzeliūnas (Sukilėliai, sukurta 1957, sovietų cenzūros drausta, pastatyta 1977), B. Dvarionas (Dalia 1958, pastatyta 1959, 1985 sukurtas Lietuvos televizijos filmas). Pirmąją satyrinę lietuvių operą sukūrė B. Gorbulskis (Frank Kruk 1959, pastatyta Kaune, 2 redakcija 1983). Lietuvių operos muzikinės kalbos raidą ir tematiką nulėmė sovietinė ideologija. Nors komunistinio režimo ideologiniai reikalavimai trikdė modernios stilistikos raidą lietuvių kompozitorių operose, ilgainiui nusistojo repertuaro pusiausvyra, buvo sukurta naujų lietuvių kompozitorių operų. Netradicine muzikine dramaturgija, ryškiu psichologizmu, didesniu simfonizmu išsiskiria V. Paltanavičiaus Kryžkelėje (1967, 2 redakcija pastatyta 1975) ir V. Laurušo Paklydę paukščiai (1967). Ieškant žanro įvairovės buvo sukurta A. Rekašiaus opera oratorija Šviesos baladė (1970, pastatyta Kaune), B. Kutavičiaus opera poema Strazdas – žalias paukštis (1980, pastatyta 1984 Kauno dramos teatre), A. Bražinsko Kristijonas (1983, pastatyta 1985). Sukurta radijo (J. Gaižausko Jaučio trobelė 1957) ir televizijos (G. A. Kuprevičiaus Traukinys išvyksta po valandos 1968, J. Andrejevo Liūdna pasaka 1971) operų. Tarp operų vaikams minėtinos J. Gaižausko Buratinas (1968, pastatyta 1969, 2 redakcija 1985), A. Belazaro Kupriukas muzikantas (1972, pastatyta 1973 Kaune), B. Kutavičiaus Kaulo senis ant geležinio kalno (1976, koncertinis atlikimas 1979, pastatyta 1983 Kaune), J. Juozapaičio Marių paukštė (1976, pastatyta 1979, dėl gausių šokio epizodų artima operai baletui). Netradicinės sudėties (be orkestro) operų vaikams sukūrė V. Bagdonas, V. Švedas, J. Gaižauskas. 20 a. paskutiniaisiais dešimtmečiais sukurtos lietuvių operos įgijo ryškesnių psichologizmo, ekspresijos bruožų, atsirado įvairių formos traktuočių, muzikinė kalba pasipildė šiuolaikinėmis raiškos priemonėmis. Tai J. Juzeliūno Žaidimas (1968, pastatyta 2007), G. A. Kuprevičiaus Ten, viduje (1977, pastatyta Kauno muzikos mėgėjų) ir Su šiuo visu pasauliu (1980). Dodekafonijos principų yra psichologinės muzikinės dramos pavyzdžiu laikytinoje E. Balsio operoje Kelionė į Tilžę (1980), ekspresionizmo elementų – V. Barkausko operoje Legenda apie meilę (1974, pastatyta 1975), F. Bajoro Dievo avinėlis (1982, pastatyta 1991 Lietuvos nacionaliniame dramos teatre), V. Paltanavičiaus Jūros legenda (1983). Nuo 9 dešimtmečio pabaigos operų sukūrė V. Bartulis (Pamoka 1993, pastatyta 1995, opera oratorija Mozarto gimtadienis, pastatyta 2006, operos Aušrinė 2006, pastatyta 2008, Pas de deux, pastatyta 2007), A. Žigaitytė (Mažvydas 1988, Žilvinas ir Eglė 2002, abi pastatytos Klaipėdos muzikiniame teatre), O. Balakauskas (kamerinė opera La lointaine / Tolimoji 2002, pastatyta Varšuvos rudens ir Gaidos festivaliuose), G. A. Kuprevičius (Prūsai 1998, pastatyta Klaipėdos muzikiniame teatre, Karalienė Bona 2002, pastatyta Kauno muzikiniame teatre), B. Kutavičius (Lokys 2001, opera baletas Ugnis ir tikėjimas 2003, abi pastatytos Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre). Operų sukūrė Z. Bružaitė (opera misterija Undinė 2000, operėlė parodija Grybų karas, operėlė baletas Voro vestuvės, abi pastatytos 2001), A. Bražinskas (opera vaikams Aukso vartai 2003), V. Baltakas (Cantio, kamerinė, 2004, atlikta Miuncheno bienalėje ir per Gaidos festivalį Vilniuje), A. Kučinskas (Grimo opera, pastatyta 2004, opera vaikams Bulvinė pasaka, pastatyta 2006), G. Sodeika (kamerinė opera Vienatvė dviese, pastatyta 2004), J. Tamulionis (opera vaikams Bruknelė, pastatyta 2010).

Lietuvių operos raidai reikšmingos ir išeivijoje sukurtos operos. Joms atsirasti įtakos turėjo 1957 G. Verdi Rigoleto spektakliu veiklą pradėjusi Čikagos lietuvių opera. Ten pastatyta J. Karnavičiaus Gražina (1967), J. Gaidelio Dana (1969) ir Gintaro šaly (1976), K. V. Banaičio Jūratė ir Kastytis (1972, antrą kartą 1996, su Kauno muzikiniu teatru), J. Kačinsko Juodas laivas (1976), V. Marijošiaus Priesaika (1976). 1984 Čikagos naujoji opera (1982 įkūrė D. Lapinskas) pastatė D. Lapinsko operą Lokys, Maras, Dux Magnus (1989 pastatyta Vilniuje), Amadar, Rex Amor; D. Lapinsko suburta grupė Jaunoji opera pastatė jo operas Karalius Mindaugas (1994 Jurbarke), Charles iš Danbury (1994), La Vida (1996; abi Vilniuje). Daugiausia operos žanro kūrinių pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Kauno muzikiniame teatre, Klaipėdos muzikiniame teatre. Nuo 2008 Vilniuje rengiamas šiuolaikinės operos festivalis Naujosios operos akcija, 2009 surengtas tarptautinis Vilniaus operos festivalis. Dar apie operą Lietuvoje Lietuvos opera.

V. Bakutytė Opera Vilniuje XVIII–XIX a. / Menotyra 1994 nr. 2, Muzikinis spektaklis Lietuvoje (XVIII–XIX a.) / Menotyra 1995 nr. 1, Italų dainininkai Vilniuje (XIX a.) / Lietuvos muzikologija 2006 t. 7; J. Vyliūtė Čikagos lietuvių opera Vilnius 1999, Lietuvių muzikai Vokietijoje 1944–1949 Vilnius 2005; Lietuvių teatro istorija 1929–1935 Vilnius 2000; Lietuvių teatro istorija 1970–1980 Vilnius 2006; J. Bruveris Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras Vilnius 2006; Lietuvių teatro istorija 1980–1990 Vilnius 2009; R. Donigton The Opera London 1978; J. D. Grout Short History of Opera New York 31988; A. A. Abert Geschichte der Oper Kassel–Stuttgart 1994.

660

867