opera buffa (it. juokinga opera), 18 a.–19 a. pradžios komiško siužeto italų opera. Būdinga gyvas veiksmas, parodija, kasdieniški charakteriai, buitinė melodika, šokių ritmai, išplėtoti ansambliai ir finalinės scenos. Kitaip nei kitų kraštų komiškosiose operose, opera buffa visas tekstas yra dainuojamas, vokalinius numerius keičia paprastasis rečitatyvas (it. recitativo secco). Opera buffa pirmtakai – Neapolio ir Venecijos komedijos (libretai parašyti vietos dialektais) ir intermedijos, atliekamos tarp opera seria veiksmų (G. B. Pergolesi Tarnaitė ponia 1733). Žymiausi kūrėjai: N. Piccinni, D. Cimarosa, G. Paisiello, G. Rossini, G. Donizetti. Daug opera buffa sukurta pagal dramaturgo C. Goldoni tekstus (vadinamosios linksmosios dramos). Žymiausia opera buffa laikoma G. Rossini opera Sevilijos kirpėjas (1815). Opera buffa bruožai būdingi W. A. Mozarto operoms, sukurtoms pagal L. Da Ponte’s libretus (Figaro vedybos, Don Žuanas, Visos jos tokios).