Saulės skleidžiamos optinės spinduliuotės intensyvumo I skirstinys pagal bangos ilgį λ už Žemės atmosferos ribų ir jūros lygyje (spalvota grafiko dalis žymi regimosios optinės spinduliuotės spektro ruožą, rodyklės rodo, kokios atmosferoje esančios dujos sugeria įvairių bangos ilgių spinduliuotę)

vaivorykštė

òptinis spèktras, medžiagos išspinduliuotos, išsklaidytos ar sugertos optinės spinduliuotės intensyvumo priklausomybė nuo bangos ilgio (arba dažnio). Optiniai spektrai skirstomi įatominius spektrus ir molekulinius spektrus. Elektronams peršokant iš sužadintų energijos lygmenų į žemesnius susidaro emisijos spektrai, o iš žemesnių energijos lygmenų į aukštesnius – sugerties spektrai. Elektronams relaksuojant iš sužadintų lygmenų į žemesnius gaunami liuminescencijos spektrai, o elektronams peršokant iš virtualiųjų sužadintų lygmenų – kombinacinės sklaidos, arba Ramano, spektrai. Emisijos spektras būna linijinis (susideda iš diskrečių verčių, atitinkančių apibrėžtus bangų dažnius), juostinis (atitinka tam tikrą bangos dažnių intervalą) ir ištisinis. Medžiagos ir spinduliuotės sąveika priklauso nuo medžiagos sandaros, todėl optinio spektro tyrimas (optinė spektrometrija) suteikia informacijos apie medžiagą. Optinis spektras registruojamas bandinio skleidžiamą (praėjusią pro jį arba atspindėtą) šviesą skaidant į dažnines dedamąsias dispersiniu elementu (dispersine prizme, difrakcine gardele) ir registruojant detektoriumi (fotografine plokštele, fotoelementu, termoelementu, bolometru, fotonų skaitikliu) arba detektorių matrica. Gamtoje stebimas optinis reiškinys vaivorykštė yra optinis spektras. Pirmą kartą optinio spektro terminą 1672 pavartojo I. Newtonas, aprašęs Saulės šviesos išskaidymą optine prizme į spektrą.

767