ordòvikas (pagal Velse gyvenusios keltų genties ordovikų pavadinimą), Žemės geologinės istorijos paleozojaus eros antrasis periodas, buvęs po kambro, prieš silūrą; geologinė sistema, kurios nuogulos susiklostė tuo periodu. Prasidėjo prieš 488,3 ± 1,7 mln. metų, truko apie 44,5 mln. metų. Periodas skirstomas į 3 epochas (geologinė sistema − į skyrius), 7 aukštus (amžius), graptolitų ir konodontų biozonas (lentelė). Ordoviko geochronologija ir stratigrafija yra pagrįsta itin paplitusiomis visame pasaulyje ir didelę stratigrafinę bei paleoekologinę reikšmę turinčiomis gyvūnų grupėmis: graptolitais, konodontais (jų biozonos sudaro stabiliausias stratigrafines skales), trilobitais, pečiakojais ir kitais, t. p. radiologinio tyrimo duomenimis.

Ordoviko pradžioje prasidėjo viena didžiausių paleozojaus jūros transgresijų, kai kilo jūrų ir vandenynų vandens lygis, vanduo apsėmė didelius kontinentų plotus. Tremadokio amžiuje Baltika (dabartinė Rytų Europos platforma), Laurentija (Šiaurės Amerika su Grenlandija) ir Siberija buvo Pietų pusrutulyje, netoli Pietų ašigalio ir slinko į šiaurę. Baltikos kontinentą skalavo Tornkvisto jūra, Japeto, Uralo vandenynai. Į pietus nuo Baltikos egzistavo nuo Gondvanos atskilęs Avalonijos kontinentas. Ilgainiui Avalonija priartėjo prie Baltikos ir jiems susidūrus susidarė subdukcijos zona. Ankstyvojo ordoviko pabaigoje ir viduriniame ordovike litosferos plokštės persigrupavo: Baltikos kontinentas, sukdamasis prieš laikrodžio rodyklę, slinko į šiaurę, todėl siaurėjo Tornkvisto jūra ir Japeto vandenynas. Į pietus nuo Baltikos, Avalonijos ir Laurentijos bei į šiaurę nuo Gondvanos toliau formavosi ilgas platėjantis Rėjos vandenynas.

Ordoviko klimatą lėmė vadinamasis šiltnamio efektas, jūros buvo šiltos, jose nusėdusios karbonatinės nuosėdos palaidojo gausią jūrinę fauną. Subdukcijos ir vandenynų plėtimosi zonose vyko intensyvus vulkanizmas (vulkaniniai pelenai, lavos, bazaltai aptinkami Didžiosios Britanijos šiaurinėje dalyje, Skandinavijoje ir Baltijos valstybėse). Vidurinio ordoviko pabaigoje ir vėlyvajame ordovike Laurentija susidūrė su Siberija ir Takoninių salų lankais. Su jų kolizija susijusi kaledoninė kalnodara. Vėlyvajame ordovike Gondvanos kontinentas, buvęs arčiau Pietų ašigalio, apledėjo. Tai liudija nuo Brazilijos per Afrikos šiaurinę dalį iki Saudo Arabijos nutįsusi tilitų (senųjų morenų) juosta. Dėl šio apledėjimo labai pažemėjo Pasaulinio vandenyno lygis, todėl vyko visuotinė jūrų regresija.

Ordoviko organinis pasaulis buvo gausus. Sausumos vandens telkiniuose ir pakraščio jūrose klestėjo įvairūs dumbliai, bakterijos. Jūrinės gyvūnijos pasaulis buvo gausus ir įvairus: klestėjo pirmuonys (foraminiferai, spinduliuočiai), graptolitai, konodontai, sekliose jūrose, ypač priekrantėse − vėžiagyviai, pintys, pečiakojai, pilvakojai ir galvakojai moliuskai, trilobitai. Atsirado daug naujų gyvūnų: samangyvių, iš dygiaodžių – jūrų lelijų, jūrų žvaigždžių, jūrų ežių. Viduriniame ordovike iš duobagyvių pasirodė ir suklestėjo pirmieji pavieniai ir kolonijiniai koralai – stromatoporai, tabuliatai ir keturspinduliai koralai. Atsirado pirmieji į žuvis panašūs primityvūs stuburiniai gyvūnai − bežandžiai. Visa ši gausi gyvūnija vystėsi Atlanto ir Ramiojo vandenynų zoogeografinėse provincijose. Gyvūnijos klestėjimą epikontinentinėse jūrose lėmė šiltas jūrų vanduo, normalus druskingumas, pakankama vandens aeracija, nedidelis vandens telkinių gylis. Minėtų sąlygų indikatoriai − dažnos koralų (stromatoporų, tabuliatų) liekanos. Iš koralų, t. p. iš samangyvių, pečiakojų, jūrų lelijų palaidotųjų liekanų susidarė biogeninės uolienos, plačiai paplitusios visuose dabartiniuose žemynuose. Žemės paviršiuje ordoviko uolienos atidengtos Bolivijoje, Argentinoje, Afrikos šiaurinėje ir pietinėje dalyse.

Ordoviko uolienose gausu įvairių naudingųjų iškasenų: naftos ir gamtinių dujų (Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada, Libija, Tunisas, Alžyras), kukersitų, arba degiųjų skalūnų (Estija, Leningrado sritis Rusijoje), fosforitų (Sibiras Rusijoje, Kazachija), geležies (Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kazachija), volframo (Ispanija, Portugalija, Austrija), vario (Jungtinės Amerikos Valstijos, Norvegija, Kazachija, Australija), švino ir cinko (Kanada, Kazachija), kobalto (Norvegija) rūdų, chrizotilo asbesto (Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada), aukso (Kazachija).

Ordoviko sistemą 1879 išskyrė Ch. Lapworthas (Didžioji Britanija). Savarankišką sistemos rangą ordovikas gavo tik 1960 tarptautiniame geologijos kongrese Kopenhagoje (iki tol laikytas silūro sistemos dalimi). Ordoviko aukštų ribų stratotipai yra Kanadoje, Švedijoje, Kinijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje (Škotijoje). Ordoviko uolienas tyrė M. G. Bassettas, O. M. B. Bulmanas, W. T. Deanas, G. Ellesas, O. T. Jonesas, R. I. Murchisonas, H. B. Whittingtonas, E. M. R. Woodas (Didžioji Britanija), V. Havlíčekas (Čekija), V. Jaanussonas, F. Schmidtas (Švedija), R. Männilis, A. A. Öpikas, A. Rõõmusoksas (Estija), R. Ulste (Latvija), T. Alichova, B. Kelleris, V. Lamanskis, B. Sokolovas, (Rusija), W. B. N. Berry, Ch. E. Mitchellas, W. C. Twenhofelis (Jungtinės Amerikos Valstijos).

Lietuvoje ordoviko sistemos uolienos paplitusios visoje teritorijoje (išskyrus siaurą juostą Lietuvos pietinėje dalyje) ir pasiekiamos tik giliaisiais gręžiniais. Arčiausiai Žemės paviršiaus jos slūgso Lietuvos rytinėje dalyje (Vilniuje 230 m gylyje), giliausiai − Lietuvos vakarinėje dalyje (Nidoje − 2048 m). Remiantis uolienų ir fosilijų sudėties, pjūvių stratigrafijos ir sluoksnių storio kitimo analize Lietuvos teritorijos ordoviko sistemoje skiriamos dvi facijų zonos: Lietuvos ir Livonijos (Švedijos ir Latvijos). Lietuvos facijų zonoje viduriniame ir vėlyvajame ordovike susiformavo Vidurio Lietuvos įlinkis, Livonijos zonoje – Jelgavos įlinkis, Nemuno žemupio pakiluma ir Natangos įlinkis. Ordoviko sluoksnių storis Vidurio Lietuvos įlinkyje yra daugiau kaip 200 m, Jelgavos įlinkyje – 250 m, Nemuno žemupio pakilumos skliautinėje dalyje − 35 metrai. Lietuvos facijų zonoje vyrauja įvairių genetinių tipų klintys, mergeliai, rečiau dolomitai, dolomitinės klintys ir mergeliai, pjūvio apatinėje dalyje (Pakerorčio ir Latorpo regioniniuose aukštuose) – kvarciniai ir glaukonitiniai smiltainiai. Šios zonos minėtose uolienose randamos gausios bentosinės gyvūnijos įvairių grupių fosilijos, kartais sudarančios biogenines klintis. Livonijos facijų zonoje dar aptinkama juodų argilitų su palaidota planktonine graptolitų fauna. Šie argilitai pjūvyje pasikartoja Pakerorčio, Varangu, Oandu ir Vormsio regioniniuose aukštuose ir vieno sluoksnio storis kartais siekia iki 6 metrų. Ordoviko uolienos dažniausiai melsvai pilkos, pilkos, susidariusios Baltijos jūrinio baseino redukcinėse sąlygose, bet yra ir singenetinių raudonų karbonatinių uolienų, liudijančių karšto dykuminio klimato oksidacines jūrines sąlygas. Ordoviko sluoksniuose yra palaidotos pasklidusios organinės medžiagos, todėl jų spalva yra tamsesnė. Sedimentaciniai pertraukų paviršiai kartais yra piritizuoti. Su šia medžiaga susijęs uolienų bitumingumas, tačiau pramoninių naftos telkinių nėra. Ordoviko sistemos uolienose esantis požeminis vanduo labai mineralizuotas (0,5−200 g/l), jame yra pramoninio bromo (0,7–1,2 g/l).

Prieš I pasaulinį karą Lietuvos ordoviko sistemą ir jos fosilijas tyrė C. Gagelis, J. Pompeckis (Vokietija), F. Schmidtas (Švedija). Naujas ordoviko tyrimo etapas prasidėjo po II pasaulinio karo, kai buvo išgręžta daug giliųjų gręžinių. 1954 ordoviko tyrimus pradėjo J. Paškevičius, vėliau tyrė V. Korkutis, P. Lapinskas, J. Laškovas, V. Saladžius, S. Saulėnienė, N. Sidaravičienė.

1762