orgãninės tršos, trąšos, kurių maisto medžiagos yra augalinės arba gyvūninės kilmės organiniai junginiai. Organinės trąšos yra dauguma vietinių trąšų (mėšlas, srutos, kompostas, durpės, žalioji trąša), miestų komunalinio ūkio atliekos (šiukšlės, nuotekų dumblas, fekalijos), maisto, odų ir kai kurių kitų pramonės šakų atliekos. Organinės trąšos tampa augalams prieinamos tik tada, kai dirvožemio mikroorganizmai jas mineralizuoja, t. y. sudėtingas organines medžiagas suskaido iki paprastesnių – amonio, fosforo, kalio, kalcio, magnio ir kitų elementų neorganinių junginių. Dalis organinių junginių virsta humusu. Nuolat tręšiant organinėmis trąšomis gerėja dirvožemio fizikinės ir cheminės savybės: aeracija, drėgmės režimas, didėja sorbuojamoji geba, mažėja rūgštumas, judriojo aliuminio, geležies, mangano kiekis. Organinės trąšos suaktyvina naudingų mikroorganizmų (pvz., azotą jungiančių mikroorganizmų, amonifikatorių, nitrifikatorių) gyvybinę veiklą. Organinės trąšos yra ne tik mineralinių medžiagų, bet ir anglies dioksido šaltinis (per mineralizaciją atsipalaidavęs anglies dvideginis (CO2) patenka į atmosferą, dėl to gerėja augalų mityba iš oro). Lietuvoje bulvių derlių organinės trąšos padidina 4–12 t/ha, cukrinių runkelių 5–9 t/ha, daržovių 3–15 t/ha, javų 0,6–1,2 t/ha.

2262