ornameñtas (lot. ornamentum – papuošalas), dailės ir architektūros puošybos priemonė: raštas iš vieno arba kelių ritmiškai pasikartojančių elementų – motyvų. Ornamentu puošiama pastatai, taikomosios dailės dirbiniai, knygos. Pagal motyvus ornamentas būna geometrinis (meandras, pynutė, spiralė, svastika, zigzagas), augalinis (akantas, kryžiažiedis, palmetė, pumpuras), zoomorfinis (bukranijas, grifonas), antropomorfinis (espanjoletė, maskaronas), pagal komponavimo būdą – simetrinis (kandeliabrinis ornamentas, rolverkas), asimetrinis (kremzlė, kriauklė, rokailė), juostinis (antemijas, astragalas, bangų ornamentas, cekinų ornamentas, dantukai, kimatijas, lambrekenas), koncentrinis (rozetė), tinklinis arba ištisinis (arabeska, maureska, treliažas, žuvies žvynai). Kartais į ornamentą įterpiama kaligrafiniai ir kitokie įrašai, emblemos, inicialai, heraldiniai, mitologiniai motyvai (groteskas). Pagal plastines ypatybes skiriamas plokščias, reljefinis (lietas, drožtas, kaltas), ažūrinis ornamentas. Kuriamas įvairia technika: piešiamas, tapomas, raižomas, drožiamas, audžiamas, aplikuojamas, siuvinėjamas, inkrustuojamas. Gali puošti dalį ar visą paviršių. Ornamentas – vienas svarbiausių dailės stiliaus požymių, atspindintis laikotarpio ekonomines ir socialines sąlygas, ideologiją, papročius. Ornamentas atlieka estetinę, konstrukcinę, kartais simbolinę ar ritualinę paskirtį.

Ornamento užuomazgų atsirado paleolite, spėjama, gamybos metu ant dirbinio atsispaudus audiniui, vytelėms, tošiai. Paleolite ir neolite vyravo simbolinę prasmę turintys geometriniai ornamentai. Europos, Azijos, Amerikos, Afrikos žemynų tautoms būdinga tie patys ornamento motyvai (apskritimo, kryžiaus, trikampio, bangų), atsiradę be išorės įtakos. Raiškiais stilizuotais augaliniais ir geometriniais ornamentais pasižymėjo Mesopotamijos (Babilono, Asirijos), senovės Egipto, Amerikos indėnų menas. Senovės Graikijos ornamentui būdinga motyvų įvairovė (meandras, akantas, palmetė, rozetė), harmonija, architektoniška kompozicija. Plito tik architektūrai (astragalas, dantukai) arba keramikai (graikų vazos su į gėles panašiomis svastikomis, pynutėmis su taškais viduryje, kita) būdingas dekoras. Bizantijoje tęstos su orientalistinėmis tendencijomis susipynusios antikos tradicijos. Islamo šalyse figūrinius motyvus atstojo ištisinė ornamentika, buvo populiarūs įvairūs įrašai (kufiškasis raštas). Ankstyvaisiais viduramžiais keltų, germanų ir kitų genčių architektūra ir dailės dirbiniai puošti vingriais pynutės, augaliniais ir zoomorfiniais raštais, plito žvėrinio stiliaus ornamentas. Romaniniam laikotarpiui būdinga antikiniai ornamentai, papildyti zoomorfiniais ir architektūros elementais. Gotikos architektūroje išplėtoti tik šiam laikotarpiui būdingi dekoro motyvai (kryžiažiedis, masverkas, pumpuras, vimperga, pinaklis), dailė ir architektūra dekoruota gėlių ir augalų šakų, fantastinių būtybių (chimera, grifonas) motyvais. Renesanso epochoje antikiniai ornamentai papildyti Artimųjų Rytų motyvais, buvo populiari arabeska, groteskas, kandeliabrinis ornamentas. Barokui būdinga sudėtingi, dinamiški, įvairia technika atlikti ornamentai, rokokui – asimetriški rokailės, kriauklės, kremzlės motyvai. Nuo 15–16 a. Vakarų Europoje spausdinti ornamentų rinkiniai. Klasicizmo ornamentuose tęstos antikos tradicijos, siekta simetrijos, harmonijos, architektonikos išryškinimo. Ampyro laikotarpiu, be antikinių, plito ir senovės Egipto ornamentai. 19 a. sekta ankstesniais, daugiausia viduramžių, ornamento stiliais. Pasirodė svarbių studijų apie ornamentą (O. Joneso Ornamento gramatika / Grammar of Ornament 1856). Ornamentas atgijo 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje moderno dailėje. 20 a. 1 pusėje ornamentikai priešinosi funkcionalistai ir konstruktyvistai. A. Loosas paskelbė manifestą Ornamentas ir nusikaltimas (Ornament and Crime 1908), kuriame neigė ornamento būtinumą. Raiškiais ornamentais pasižymėjo art deco interjero įranga ir dirbiniai. 20 a. ornamentui įtaką darė ekspresionizmas, kubizmas, futurizmas, abstrakčioji dailė, opartas ir kiti dailės stiliai. Postmodernistiniam ornamentui būdinga dinamiškumas, dekonstruktyvumas, spalvų ir formų kontrastas. Dideles galimybes ornamentikai kurti teikia kompiuterinės programos.

Ornamentas Lietuvos architektūroje ir dailėje

Lietuvoje geometriniai ornamentai žinomi iš 4–3 tūkstantmečio prieš Kristų. Tai įspaustomis duobutėmis, įgnybomis, virvelėmis, eglutėmis dekoruoti moliniai puodai, dubenys, žibintai, gintaro skridiniai, kita. Stilizuoti augaliniai ir figūriniai ornamentai vėlesni (puodai su žmonių figūrėlėmis, 3 tūkstantmetis prieš Kristų). Metalų epochos (2 tūkstantmetis prieš Kristų–12 a.) žalvarinių ir sidabrinių (gamintų nuo 3 a.) dirbinių puošyboje vyravo geometriniai ornamentai (apskritimai, trikampiai, kryželiai, svastika, linijos), jie kartais sudarydavo sudėtingesnes figūras (rombus, saulutes, pynutes, spirales), retesni stilizuotų gyvūnų ir žmonių figūrėlių ornamentai. Pirmaisiais amžiais po Kristaus buvo populiarus ažūrinis geometrinis ornamentas (segės, krūtinės papuošalai, diržų sagtys). Vėlyvajame geležies amžiuje (9–12 a.) papuošalai pasižymėjo įvairesniais ornamentais. Įmantriai dekoruota Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės 13–18 a. juvelyrika. Gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo architektūros bei dailės ornamentui įtakos turėjo Europos puošybos tendencijos. Nuo 16 a. gaminti kokliai, dekoruoti ornamentiniais ir heraldiniais motyvais, portretais. Stilingais ornamentais pasižymėjo amatininkų manufaktūrų metalo, odos, keramikos, tekstilės dirbiniai, grafikos lakštai ir apipavidalintos knygos. Lietuvių liaudies meno ornamentai simetriški, ritmiški, architektoniškos kompozicijos, derantys su dirbinio forma ir medžiaga. Kaimo trobesiai, medžio dirbiniai (koplytstulpiai, kryžiai, baldai, darbo įrankiai, indai, lazdos, klumpės) buvo puošiami geometriniais, augaliniais, kosminių kūnų ir gyvūninių motyvų ornamentais. Saviti juostų, margučių ornamentai.

19 a. dailėje buvo populiarūs istorinių dailės stilių ornamentai. 19 a. pabaigos–20 a. pradžios moderno ornamentą praturtino liaudies dirbinių raštai (P. Rimšos, Viliaus Jomanto, M. K. Čiurlionio, A. Žmuidzinavičiaus knygų grafika, plakatai, A. Jaroševičiaus ir T. Daugirdo dailieji dirbiniai). Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir pradėjus dailėje propaguoti tautinį stilių, reprezentacinių interjerų įrangoje, taikomojoje grafikoje, tekstilėje, keramikoje kartu su art deco ornamentais plito ir tautinė ornamentika. Po II pasaulinio karo stilizuota tautinė ornamentika plito dailės dirbiniuose ir vaizduojamojoje dailėje, ypač knygų grafikoje, sienų tapyboje, vitraže. Nuo 8 dešimtmečio dailei būdingi įvairesni, Vakarų Europos modernizmo dailės paveikti ornamentai. Dabartinėje architektūroje ornamentas sumenko. Šiuolaikinei dailei būdinga ornamentų įvairovė, atitinkanti dailininko sumanymą – nuo taisyklingo ritmiško, iki laisvo, atektoniško ornamento. Liaudies ornamentiką naudoja ir medijų meno kūrėjai (D. Šarakauskaitės projektas Justilė 2008).

2972

evangelijos iš Lindau viršelis (Vokietija, 9 a. pradžia?, paauksuotas sidabras, granatai, emalis)

vaza (Italija, apie 1530, majolika)

kabinetas (Prancūzija, 17 a. pabaiga, marketri technika)

ornamentais puošta Nasiro al Mulko mečetė Širaze (1888)

Béranger vilos Paryžiuje vartai (architektas H. Guimard’as, 1898)

taurė (1583–1591, sidabras, liejimas, kalstymas, auksavimas, Bažnytinio paveldo muziejus)

prieverpstė (J. Labanauskas, 20 a. pradžia, medis, Lietuvos dailės muziejus)

jurtos durų kilimėlio fragmentas (Karakalpakija, 19 a. pabaiga–20 a., vilna)

A. Keturka Spalva lietuvių liaudies baldų puošyboje Vilnius 1987; E. Usačiovaitė Lietuvių liaudies ornamentai: Valstiečių baldų puošybos ir simbolikos bruožai Vilnius 1998; J. Evans Pattern: A Study of Ornament in Western Europe from 1180 to 1900 Oxford 1931; T. Sokolova Ornament – počerk ėpochi Leningrad 1972; M. Snodin, M. Howard Ornament: A. Social History since 1450 New Haven 1996.