ostgòtai, greitungai, ostrogòtai, gotų rytinė atšaka. 3 a. gyveno dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos teritorijoje tarp Dono ir Dniestro upių bei tarp Juodosios jūros ir Pripetės pelkių, čia buvo sukūrę valstybę. Apie 370 į Europą įsiveržė hunai ir ostgotus sumušė. 451 jie dalyvavo hunų vado Atilos žygyje į Pietų Galiją, daugelis žuvo Katalauno laukų mūšyje. Dalis ostgotų nepasidavė hunams ir persikėlė į Balkanus, dalis liko Kryme (šie išsaugojo identitetą iki 16 a., kalbėjo Krymo gotų kalba). 453 mirus Atilai buvusieji hunų vasalai ostgotai ir gepidai sukilo, po 454 Nedao mūšio atsikratė Atilos sūnų valdžios. Romėnams leidus jie apsigyveno Panonijoje (dabartinės Vengrijos vakarinė, Austrijos rytinė dalys, Kroatijos šiaurė, Slovėnija, Serbija). 475 vadu išsirinko Rytų Romos imperijoje (Bizantijoje) išaugusį arijonų tikėjimo Teodoriką. Bizantijos imperatoriaus Zenono skatinami 488 ostgotai įsiveržė į Italiją ir sumušė čia įsitvirtinusius Odoakro vadovaujamus germanus. Teodorikas nužudė Odoakrą ir pats valdė Italiją, Siciliją, o susivienijęs su vestgotais − faktiškai – Pietų Galiją su Ispanija (karalystės centras Ravenna) iki mirties (526). Šiuo laikotarpiu Italijoje ostgotai ir romėnai gyveno greta, kalbėjo skirtingomis kalbomis, vadovavosi skirtinga teise. Bizantijos imperatorius Justinianas I, norėdamas išvyti ostgotus iš Italijos, pasiuntė Belisarijo vadovaujamą kariuomenę; vadinamasis gotų karas truko apie 20 metų. Ostgotai buvo sumušti ir ilgainiui asimiliuoti.