pãauglio psichològija, žmogaus raidos psichologijos šaka, tirianti psichikos raidą pereinant iš vaikystės į suaugystę. Paauglystės pradžia dažniausiai siejama su lytiniu brendimu. Mergaitėms pirmi lytinio brendimo požymiai dažniausiai pasirodo apie dešimtuosius metus, berniukai pradeda bręsti maždaug 2 metais vėliau. Lytinis brendimas trunka vidutini6kai 3–4 metus. Dėl paauglystės pabaigos nėra bendrai sutariama, vienose šalyse paauglystė baigiasi tada, kai asmuo visiškai subręsta lytiškai (fizinis organizmo subrendimo kriterijus), kitose – kai subręstama psichiškai ir socialiai, prisiimama atsakomybė. Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi, kai asmuo suvokia savo tapatumą, susikuria vertybių sistemą, geba daryti brandžius dorinius sprendimus, prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvą. Paauglio psichologija tiria žmogaus organizme tuo metu vykstančių sudėtingų fizinių ir fiziologinių pokyčių sukeltus pojūčius, išgyvenimus. Psichologiniu požiūriu paauglystę galima suskirstyti į ankstyvąją (10–14 metų), vidurinę (15–19 metų) ir vėlyvąją (20–24 metų). Šioms stadijoms būdingi specifiniai požymiai. Ankstyvojoje paauglystėje sparčiai augama ir fiziškai bręstama. Su fiziniu brendimu susijęs ir paauglio savivaizdžio formavimasis, paauglys save laiko suaugusiu ir siekia tai įtvirtinti. Šiuo metu išryškėja pirmosios pastangos tapti nepriklausomam nuo tėvų, būdingas stiprus konformizmas bendraamžių atžvilgiu. Vidurinėje paauglystėje atsiranda naujų efektyvaus mąstymo įgūdžių. Draugų įtaka vis dar didelė. Paauglys dažniau krypsta į priešingos lyties bendraamžius, dar labiau siekia psichologinės nepriklausomybės nuo tėvų (dėl artimųjų nenoro šią teisę pripažinti kyla dauguma paauglio konfliktų su suaugusiaisiais). Šiuo metu pradedama mąstyti apie profesiją, suvokiamas suaugusiojo vaidmuo, mokomasi kontroliuoti impulsus (impulsyvumas). Vėlyvoji paauglystė yra galutinis pasirengimas suaugusiojo vaidmeniui. Šiam laikotarpiui būdinga didelė nepriklausomybė nuo tėvų, mažėjanti bendraamžių įtaka. Vėlyvasis paauglys siekia įgyti asmenybės tapatumo jausmą, objektyviau vertina save ir kitus, kelia sau profesinius tikslus.
Paauglystė mokslinio tyrinėjimo objektu tapo 20 amžiaus pradžioje. Paauglio psichologijos pradininkas Jungtinių Amerikos Valstijų psichologas ir edukologas G. S. Hallas knygoje Paauglystė (Adolescence 1904) paauglystę vadino audrų ir įtampos laikotarpiu. Pagal jį, konfliktas šioje raidos pakopoje yra normalus ir įprastas. Amerikiečių kultūros antropologė M. Mead, stebėjusi ir aprašiusi paauglių brendimo procesą Samoa ir Naujojoje Gvinėjoje, teigė, kad paauglio elgesiui didelę reikšmę turi kultūriniai veiksniai, paauglystė nebūtinai yra konfliktų ir stresų metas. Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitiko E. Eriksono teorijoje pagrindinė sąvoka apibūdinant paauglystę yra tapatumo krizė – naujų vaidmenų priėmimas, tapatumo jausmo formavimas, ego tapatumo siekimas. Pasak E. Eriksono, paauglys susiduria su fiziologiniais pokyčiais, jam ypač kelia nerimą, koks jis atrodo kitiems, kaip susieti turimus įgūdžius su būsima viena ar kita profesija. Jungtinių Amerikos Valstijų psichoanalitikas P. Blosas (1903–86), aprašęs psichikos pertvarkos procesus paauglystėje, išskyrė kelis paauglio raidos etapus: latentinį laikotarpį (vyksta tam tikras pasirengimas paauglystei – didėja ego ir superego kontrolė instinktų atžvilgiu, ego funkcijos mažiau regresuoja, susiformuoja stabilus susitapatinimas, dėl to sumažėja priklausomybė ir keičiasi santykiai su objektais, tai yra tėvais, plėtojamos kognityvinės funkcijos), iki paauglystės (būdinga seksualinė įtampa, vaikas gali mažiau kontroliuoti instinktus), ankstyvąją paauglystę (pagrindinė užduotis yra atsiskirti nuo tėvų, itin išryškėja santykių su objektais raida), tikrąją paauglystę (siekiama surasti naują objektą už šeimos ribų, mezgami emociškai reikšmingi santykiai su priešinga lytimi), vėlyvąją paauglystę (ego funkcijos ir interesai tampa stabilūs, susiformuoja galutinis lyties tapatumas, stabilizuojasi psichikos dariniai, dideli pokyčiai ego viduje daro įtaką paauglio veiksmų tikslingumui, socialinei integracijai, emocijų pastovumui), popaauglystę (paskutinė paauglystės krizė, kuri išsekina asmens integracinius gebėjimus ir gali sukelti adaptacijos nesėkmes, ego deformacijas, ryškų gynybos mechanizmų naudojimą ir sunkią psichopatologiją). 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje paauglystę tyrinėjo psichologai G. Adamsas (Kanada), J. Kroger (Norvegija), L. Steinbergas (Jungtinės Amerikos Valstijos) ir kiti.
LIETUVOJE vienas pirmųjų paauglyste susidomėjo A. Gučas. 20 amžiaus pabaigoje–21 amžiaus pradžioje paauglystės tarpsnis tyrinėjamas įvairiais aspektais. A. Vaičiulienė tiria paauglio asmenybės tapatumo raidos tam tikrus ypatumus, J. Sondaitė – paauglių ateities orientacijų ypatybes, S. Ustilaitė – paauglių lytinę elgseną, V. Kalpokienė ir R. Žukauskienė – elgesio ir emocinius sunkumus paauglystėje.
L: V. Kalpokienė Paauglių raida ir psichikos sutrikimai ego psichologijos požiūriu / Psichologija 2005 nr. 31
2683