pagálbinis apvaisnimas (inseminatio artificialis), specialiomis priemonėmis palengvintas pastojimas.

Pagalbinis apvaisinimas atliekamas 2 būdais: specialiai paruoštos spermos įleidimas į gimdą (esant gimdos kaklelio gleivių patologijai, nepakankamai spermos kokybei, lytinio gyvenimo patologijai, neaiškios kilmės nevaisingumui) ir apvaisinimas mėgintuvėlyje (esant kiaušintakių patologijai, vyrų nevaisingumui, endometriozei ar kitoms priežastims), kuris gali būti netiesioginis ir tiesioginis. Hormonų injekcijomis sukėlus daugybinę ovuliaciją, iš moters kiaušidės išsiurbiama 3–12 kiaušialąsčių, jos dedamos į mėgintuvėlius su specialia terpe, į kurią pridedama paruoštos spermos. Apvaisinimui įvykus mėgintuvėlyje po 48 h blastocistos stadijos 3–4 gemalai įvedami į gimdą, kur implantuojasi, vystosi, būna įprastas nėštumas. Kartais procedūrą tenka kartoti.

Tiesioginis pagalbinis apvaisinimas taikomas, kai nepavyksta netiesioginis (spermatozoidas neprasiskverbia į kiaušialąstę, vyro spermoje yra tik keli spermatozoidai arba jie nesubręsta). Tuomet į mikroskopu stebimą kiaušialąstę specialia adata įleidžiamas vienas spermatozoidas ir kiaušialąstė cheminėmis medžiagomis sužadinama. Susidariusi zigota dalijasi iki blastocistos stadijos ir transplantuojama į gimdą. Šis metodas pradėtas taikyti daugelyje pasaulio šalių ir vadinamas intracitoplazmine spermatozoido injekcija (Lietuvoje pradėtas taikyti 2001).

Pirmasis pagalbinio apvaisinimo būdu pradėtas kūdikis gimė 1978 07 26 Didžiojoje Britanijoje panaudojus Kembridžo universiteto gydytojo ginekologo P. Steplow ir fiziologo R. Edwardso metodą.

1834

-dirbtinis apvaisinimas