paleocènas (paleo… + gr. kainos – naujas), paleogeno periodo pirmoji (ankstyvoji) epocha; geologinis skyrius, kurio sluoksniai susiklostė per šią epochą. Prasidėjo prieš 65 mln. m., baigėsi prieš 53 mln. metų, prieš eoceną. Terminą 1874 pirmasis pavartojo vokiečių geologas W. Schimperis. Skiriami 3 paleoceno amžiai (aukštai): apatinis – danis, vidurinis – zelandis ir viršutinis – tanetis.

Lietuvoje paleoceną mikropaleontologiniu metodu nustatė A. Grigelis (1960). Pagal rastus negausius foraminiferus paleoceno nuogulos priskiriamos zelandžio aukštui. Jos sudaro Liubavo svitą (pagal kaimo Lietuvos pietuose pavadinimą). Paplitusios Lietuvos pietvakariuose, randamos 90–225 m gylyje (Kalvarijos, Simno, Rudaminos, Veisiejų gręžiniai), storis iki 63 metrų. Tai seklios (iki 200 m gylio), transgresuojančios, kiek sugėlėjusios jūros nuosėdos: žalsvai pilkas itin smulkus karbonatingas smėlis, aleuritas, smiltainis, smėlingas mergelis su opokos, trepelio tarpsluoksniais; nuosėdose yra dispersinio glaukonito grūdelių, žėručio, pirito. Skiriamos 3 facijų zonos (gilesnėje baseino dalyje facijos molingos, seklesnėje – smėlingos). Uolienoms būdingi silicitizacijos procesai. Svitos pade randamas būdingas bazalto sluoksnis su smulkiomis fosforito konkrecijomis, sedimentacijos pertraukų paviršiais. Danio ir tanečio aukštų nuogulų nerasta. Paleoceno klimatas Lietuvoje buvo nuosaikiai šiltas ir drėgnas. Paleoceno baseinas būdingas epikontinentinėms (sekliavandenėms) jūroms; priklausė Lietuvos–Lenkijos įdubai – šiaurinei pakraštinei Paratetijos baseino sričiai.

2300