paleoltas (paleo… + gr. lithos – akmuo), senasis akmens amžius. Archeologinis laikotarpis prieš mezolitą. Skirstomas į ankstyvesnį (prieš 2,5–1,8 mln. metų; gyveno australopitekai Homo habilis), ankstyvąjį (prieš 1,8 mln.–250 000 metų; gyveno jau vaikščiojantis žmogus), vidurinį (prieš 250 000–40 000 metų; gyveno neandertaliečiai) ir vėlyvąjį (40 tūkstantmetis pr. Kr.–8 tūkstantmetis pr. Kr.; pasirodė kromanjoniečiai). Europos vėlyvasis paleolitas skirstomas į 5 didelius laikotarpius: Châtelperrono, Aurignaco, Gravette’o (Périgord’o), Solutré ir Madeleine’o. Paleolitas siejamas su atšalimo (driasai I, II, III) ir atšilimo (biolingas, aleriodas) laikotarpiais. Manoma, paleolite gyvavo totemistinė pasaulėžiūra (totemizmas). Prancūzijoje randama Madeleine’o kultūros žmonių kapų. Mirusieji laidoti nedeginti. Įkapės: papuošalai, įvairiais ornamentais papuošti žvėrių kaulai.

Paleolitas Lietuvoje

Paleolitas dabartinėje Lietuvos teritorijoje apima Madeleine’o kultūros pabaigą. Lietuvos reljefą suformavo Nemuno ledyno Baltijos posvitė, plitusi iš Pietų Suomijos, ir Grūdos posvitė, plitusi iš Švedijos. Lietuvos paleolitas skirstomas į šias kultūras: Hamburgo kultūrą (12 500–9000 pr. Kr.; Kašėtų, Maksimonių 1, Varėnės 2, Ežeryno 8 senosios gyvenvietės), fėdermeserio kultūrą (10 200–8000 pr. Kr.; Ežeryno 8, 11, 12, Pyplių 1 senosios gyvenvietės), Brommės–Lyngby kultūrą (9500–8700 pr. Kr.), Ahrensburgo kultūrą (8850–8300 pr. Kr.) ir Svidrų kultūrą (9800–7800 pr. Kr.). Gyventojai vertėsi klajokline medžiokle, žvejyba, maisto rinkimu. Driaso I laikotarpiu medžiojo baltuosius lokius, šiaurinius elnius, avijaučius, laukinius arklius, ernius, vilkus, baltuosius kiškius, poliarines lapes, briedžius. Driaso II laikotarpiu išplito miškų gyvūnija: rudieji lokiai, lūšys, bebrai. Driaso III laikotarpiu žmonės medžiojo stumbrus, taurus, rudąsias lapes, tauriuosius elnius, stirnas, ėmė žvejoti. Medžioklei naudojo ietis, vėliau – lanką ir strėles, žvejybai – kabliukus, žeberklus. Ginklams ir darbo įrankiams gaminti naudojo titnagą. Lietuvoje žinomos 3 vėlyvojo paleolito titnago gavybos vietos (Ežeryno, Margionių ir Titno kasyklos).

Žmonės gyveno nedidelėmis 2–5 šeimų klajoklinėmis bendruomenėmis. Daugiausia vėlyvojo paleolito paminklų yra Pietų Lietuvoje, kur gausu titnago žaliavos. Šiuo laikotarpiu susidarė 3–5 šeimų (apie 25–30 žm.) bendruomenės, susijusios giminystės ryšiais. Tokios bendruomenės svarbiausia grandis – porinė atskirai neūkininkaujanti šeima. Jos gyveno prie šiaurinių elnių migracijos kelių. Sezoninių medžioklių metu bendruomenės susijungdavo, kartu praleisdavo žiemą ir išsiskirstydavo po medžioklės plotus. Svidrų kultūros žmonės šiaurinių elnių nesekė, o tykojo jų ties brastomis. Žmonių bendruomenės tapo sėslesnės, apsiribojo tam tikrais medžioklės, maisto rinkimo ir žvejybos plotais. Pirmieji poledyninio laikotarpio gyventojai į Lietuvą atėjo iš pietvakarių ir vakarų su Madeleine’o kultūra. Šiltėjant klimatui ir daugėjant miškų gyventojai darėsi sėslesni, pradėjo žvejoti.

L: Lietuvos istorija t. 1 Vilnius 2005.

3044