panamerikanzmas (pan… + amerikanizmas), politinė doktrina ir judėjimas, teigiantis Amerikos žemynų šalių ekonominio, kultūrinio ir istorinio likimo bendrumą. Panamerikanizmo idėjos pradėjo plisti 19 a. pradžioje Lotynų Amerikos šalims kovojant dėl nepriklausomybės nuo Ispanijos valdžios. Jas įkvėpė Jungtinių Amerikos Valstijų susikūrimo pavyzdys. Pietų Amerikos šalių glaudaus bendradarbiavimo siekė S. Bolívaras ir Argentinos nepriklausomybės kovų lyderis J. de San Martínas. Veikiami panamerikanizmo idėjų Centrinės Amerikos liberalai 1823 įkūrė Centrinės Amerikos Federaciją (Jungtinės Centrinės Amerikos Provincijos; dėl vidaus nesutarimų iširo 1839). Daugelis manė, kad panamerikanizmo principams plėtotis palankesnes sąlygas sudarys 1823 Jungtinių Amerikos Valstijų paskelbta Monroe doktrina. 1826, 1847, 1856 ir 1864 šaukti pirmieji Amerikos šalių pasitarimai, bet kartu naujųjų šalių politinė istorija išryškino didelius jų tarpusavio prieštaravimus. 1830 nuo vadinamosios Didžiosios Kolumbijos respublikos (įkurta 1819) atsiskyrė Venesuela ir Ekvadoras, 1825−28 vyko Rio de la Platos jungtinių provincijų (dabartinė Argentina) ir Brazilijos karas dėl dabartinio Urugvajaus teritorijos, 1879−84 Bolivija ir Peru kariavo su Čile dėl naudingųjų iškasenų gausių regionų. Nepaisant nesutarimų panamerikanizmo idėja galutinai nežlugo. Po pilietinio karo stiprėjančių Jungtinių Amerikos Valstijų iniciatyva nuo 1889 pradėtos šaukti Amerikos valstybių konferencijos. Buvo kuriamos tarptautinio arbitražo institucijos, plėtojami prekybos susitarimai.
20 a. pirmoje pusėje panamerikanizmo procesas išliko prieštaringas: kai kuriose srityse Amerikos valstybių bendradarbiavimas stiprėjo (pvz., 1902 įkurta Amerikos valstybių sveikatos apsaugos organizacija, 1927 – Tarpamerikinis vaikų institutas, 1928 – Amerikos valstybių geografijos ir istorijos institutas ir Tarpamerikinė moterų komisija), bet dar liko daug neišspręstų valstybių tarpusavio ginčų (pvz., Jungtinės Amerikos Valstijos jėga gynė savo interesus Panamos kanalo teritorijoje, Bolivija ir Paragvajus 1932−35 kariavo dėl Chaco teritorijos). Artėjant Antrajam pasauliniam karui daugiausia Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento F. D. Roosevelto administracijos pastangomis Amerikos valstybių tarpusavio pasitikėjimas sustiprėjo. Kilus Antrajam pasauliniam karui 1939 Panamoje įvyko Amerikos šalių neutralumo konferencija, 1940 Havanoje Amerikos šalių užsienio reikalų ministrai pareiškė Vakarų pusrutulyje netoleruosiantys jokių valstybių suvereniteto pasikeitimų. Jungtinėms Amerikos Valstijoms įsitraukus į karą Lotynų Amerikos šalys (išskyrus Argentiną) vienaip ar kitaip solidariai rėmė Sąjungininkus.
Po karo pastangos skatinti Amerikos valstybių bendradarbiavimą stiprėjo. 1948 įkurta Amerikos valstybių organizacija, 1959 pradėjo veikti Tarpamerikinis plėtros bankas, bet Amerikos valstybes ilgam suskaldė skirtingas požiūris į 1959−61 Kuboje įvykusią komunistų vadovaujamą revoliuciją. Jungtinių Amerikos Valstijų iniciatyva 1962 Kuba pašalinta iš Amerikos valstybių organizacijos (Argentina, Bolivija, Brazilija, Čilė, Ekvadoras ir Meksika prieštaravo), visos valstybės narės, išskyrus Meksiką, nutraukė su Kuba diplomatinius santykius. Ilgainiui beveik visos Lotynų Amerikos šalys atsisakė remti Jungtinių Amerikos Valstijų paskelbtą Kubos blokadą, antiamerikietiškos nuotaikos stiprėjo dėl vienašališkų Jungtinių Amerikos Valstijų veiksmų Panamoje, Nikaragvoje.
20 a. pabaigoje−21 a. pradžioje daugelyje Lotynų Amerikos šalių labai sustiprėjo kairieji politiniai judėjimai. Panamerikanizmo idėjoms galutinai nunykti neleidžia ūkiniai šalių interesai. Amerikos šalių ekonominės integracijos viltis palaiko sėkmingai veikianti 1991 įkurta Lotynų Amerikos bendroji rinka (MERCOSUR), palankias sąlygas ūkio plėtrai sukūręs Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos susitarimas (NAFTA).