panentezmas (pan… + gr. en – į + theos – dievas), religijos filosofijos teorija, pagal kurią pasaulis yra Dievuje, bet Dievas nėra tapatus pasauliui. Visata suvokiama kaip betarpiška Dievo dalis, todėl Dievas kartu yra ir imanentinis, ir transcendentinis. Panenteizmas, kitaip nei panteizmas, Dievo netapatina su kūrinija, teigia, kad jis yra virš kūrinijos, nors pripažįsta, kad yra ir kūrinijoje, bet Dievas ir kūrinija nėra nei lygiaverčiai, nei tapatūs. Dievas suprantamas kaip aukščiausia sintetinė vienybė, iš kurios emanacijos būdu (jos idėjos perimtos iš graikų filosofo Plotino) kyla ir kitos būtybės bei pasaulis. Teigiama, kad Dievas egzistuoja visuose daiktuose, todėl jis laikomas ne kūrėju, bet amžina, virš Visatos esančia jėga. Dievas žvelgia į pasaulį kitų būčių akimis ir jį iš naujo pažįsta. Dievas yra visa kame, todėl jis yra ir blogio, ir gėrio iniciatorius. Toks dualistinis vertinimas įmanomas tik subjektyviu žmogišku požiūriu, o žvelgiant iš Dievo, nėra jokio dualizmo, t.y. nėra nei blogio, nei gėrio, nes visa yra Dievas, neįmanoma ir nuodėmė, nes pats žmogus yra Dievo dalis. Nesant nuodėmingumo, nereikalingas ir krikščionybės skelbiamas atpirkimas. Dievą traktuojant kaip apčiuopiamą Visatos dalį, nelieka jo asmeniškumo, bet jei Dievas yra suvokiamas kaip transcendentinis, atsietas nuo pasaulio, tuomet turi asmens bruožų.

Panenteizmo bruožų yra kai kuriose hinduizmo kryptyse, Australijos aborigenų, Pietų Amerikos indėnų religijose.

Pirmasis panenteizmo terminą pavartojo vokiečių filosofas K. C. F. Krause (1781–1832). Žymiausi panenteizmo atstovai: J. Eckhartas, S. Frankas (1877–1950), C. Hartshorne’as (1897–2000), A. Peacocke’as (1924–2006).

908