parà, laiko tarpas, per kurį Žemė apsisuka apie savo ašį pasirinktojo dangaus sferos ar šviesulio atžvilgiu. Dalijama į valandas, minutes, sekundes. Žemės sukimosi atspindys – regimasis dangaus sferos sukimasis iš rytų į vakarus. Laiko tarpas tarp dviejų gretimų vienavardžių (viršutinių ar apatinių) Saulės skritulio centro kulminacijų tame pačiame geografiniame dienovidinyje vadinamas tikrąja sauline para. Ji ilgesnė už Žemės sukimosi periodą, nes per tą laiką Saulė žvaigždžių atžvilgiu paslenka apie 1° rytų kryptimi (metinio Žemės skriejimo aplink Saulę atspindys). Dėl netolygaus Saulės judėjimo ekliptika (netolygaus Žemės skriejimo) ir ekliptikos posvyrio į dangaus pusiaują tikrosios saulinės paros trukmė per metus kinta (skirtumas 51 s): ilgiausia (24 h 4 min 27 s) būna gruodžio 23 d., trumpiausia (24 h 3 min 36 s) – rugsėjo 16 d. Norint to išvengti buvo įvesta vadinamoji vidutinė saulė – sutartinis dangaus sferos taškas, kuris juda dangaus pusiauju į rytus vidutiniu tikrosios Saulės greičiu. Laiko tarpas tarp dviejų gretimų vienavardžių šio taško kulminacijų vadinamas vidutine sauline para. Ji lygi tikrųjų saulinių parų metiniam vidurkiui. Jos pradžia (0 h) – vidutinės saulės apatinės kulminacijos momentas (vidutinis vidurnaktis). Vidutinė saulinė para t. p. nėra pastovus dydis (dėl Žemės sukimosi apie ašį netolygumo). 1972 įvestas labai tikslus atominis laikas, kurio pagrindinis vienetas yra atominė sekundė. Kalendorinę parą, vartojamą metrologijoje (para), sudaro 86 400 atominių sekundžių. Astronomijoje svarbi žvaigždinė para – laiko tarpas tarp 2 gretimų vienavardžių pavasario lygiadienio taško kulminacijų (paros pradžia laikomas pavasario lygiadienio taško viršutinės kulminacijos momentas). Dėl Žemės ašies precesijos šis taškas lėtai slenka ekliptika vakarų kryptimi, todėl žvaigždinė para yra 0,008 s trumpesnė už Žemės apsisukimo periodą. Vidutinė saulinė para už ją ilgesnė 3 min 55,909 s. Pagal formules žvaigždinę parą galima perskaičiuoti į saulinę parą (ir atvirkščiai).