paralingvstika (para… + lot. lingua – kalba), kalbotyros šaka, tirianti su šneka susijusius nekalbinius garsinius reiškinius. Paralingvistika tiria šnekos garsumo ypatybes, juoką, šnibždesį, riksmą, pauzių pasiskirstymą (foninė sritis), kartais mimikos ir gestikuliacijos ypatybes (kineminė sritis), rašysenos ir vartojamų ženklų charakteristiką (grafinė sritis). Paralingvistikos terminą 20 a. 5 dešimtmetyje pirmasis pavartojo Jungtinių Amerikos Valstijų lingvistas A. Hillis. Paralingvistika suteikia informacijos apie kalbančiojo (ar rašančiojo) socialinę charakteristiką; susijusi su kūno kalbos tyrimais, etnolingvistika, psicholingvistika. Paralingvistikos sąvoka vartojama ir semiotikoje apibrėžti semiotinę sritį, analizuojančią vokalinės ir nevokalinės komunikacijos požymius.

Т. Nikolaeva, BUspenskij Jazykoznanie i paralingvistika / Lingvističeskie issledovanija po obščej i slavjanskoj tipologii Moskva 1966; GKolšanskij Paralingvistika Moskva 1974; KRScherer Vokale Kommunikation: nonverbale Aspekte des Sprachverhaltens Weinhein–Basel 1982; MMomper Dialekt und Identität. Zur subjektiven Bedeutung eines regionalen Phänomens. Diplomarbeit FB Psychologie Saarbrücken 1984.