pasakčia, didaktinės literatūros žanras. Trumpas, dažniausiai eiliuotas pamokomasis arba satyrinis alegorinės formos kūrinys, artimas apologui ir parabolei. Nuo apologo ir parabolės skiriasi tuo, kad pasakėčioje veikėjai dažniausiai yra žvėrys, augalai ar daiktai, perteikiantys žmonių būdo ir elgesio ypatybes (pvz., lapė – gudrumą), tam tikras visuomeninio gyvenimo situacijas. Pasakėčiai būdinga pasakojimas (fabula) ir aforistinė išvada – moralas, kuriuo pasakėčia dažniausiai užbaigiama, rečiau – pradedama. Dažniausiai pasakėčios paskirtis šviečiamoji ir auklėjamoji.

Manoma, pasakėčia kilo iš tautosakinių pasakų ir epų apie gyvūnus. Pasakėčios užuomazgų yra senovės graikų Hesiodo, Archilocho, Simonido kūryboje, bet pradininku laikomas 6 a. pr. Kr. kūręs Ezopas (vėliau jo pasakėčias surinko ir paskelbė Demetrijas Falerietis). 1 a. Romoje pasakėčių parašė Fedras. Pasakėčių intarpų yra Rytų literatūros rinkiniuose Pančatantra (3–4 a.), Hitopadeša (9–10 amžius). 17 a. remdamasis Ezopo, Fedro, Horacijaus, Vergilijaus, Pilpajaus, F. Rabelais ir kitų autorių siužetais klasicistinės formos pasakėčios tipą sukūrė prancūzų rašytojas J. de La Fontaine’as. Jo pasakėčioms būdinga filosofiniai apmąstymai, tikroviški personažai ir gamtovaizdis. Vokietijoje 18 a. švietėjiškų pasakėčių parašė Chr. F. Gellertas, G. E. Lessingas. Rusijoje 19 a. pradžioje daugiau kaip 200 pasakėčių sukūrė I. Krylovas, t. p. pasakėčių parašė A. Sumarokovas. Lenkijoje žymiausi kūrėjai – A. Fredro, I. Krasickis, S. Trembeckis.

Jono Šulco į lietuvių kalbą išverstų Ezopo pasakėčių Die Fabuln Aesopi titulinis puslapis (1706)

Pasakėčia lietuvių literatūroje

Lietuvoje iš vokiečių kalbos J. Šulco išverstos 10 Ezopo pasakėčių (Ezopo pasakėčios 1706) buvo pirmoji pasaulietinio turinio knyga lietuvių kalba. Pirmąsias originalias lietuvių kalba hegzametru eiliuotas pasakėčias parašė K. Donelaitis (Lapės ir gandro česnis, Rudikis jomarkininks, Šuo Didgalvis, Pasaka apie šūdvabalį, Vilks provininks, Aužuols gyrpelnys, parašyta apie 1750–60; jas kartu su Ezopo ir Chr. F. Gellerto pasakėčių vertimais 1824 paskelbė M. L. Rėza). Originalių ir tautosakos motyvais pasakėčių sukūrė S. Stanevičius (knyga Šešes pasakas Symona Stanevičes žemayče yr antras šešes Kryžža Donalayčia lituvynynka prusa, išleista 1829). K. J. Nezabitauskis‑Zabitis parašė pirmąsias politinės tematikos pasakėčias (Lapė ir ožys, Palyginimas lupenstvų viešpačių, išspausdinta rinkinyje Eiliavimas liežuvyje lietuviškai-žemaitiškame, parašyta 1835, išleista 1931). Klasikinių pasakėčių motyvais kūrinių parašė A. Tatarė (paskelbta knygoje Pamokslaj išminties ir tejsibes, išguldineti priliginimajs galvočiu visu amžiu del Lietuvos vajkielu 1851), S. Daukantas išvertė Fedro pasakėčių (Pasakos Phedro 1846). Lietuvių pasakėčia suklestėjo 19 a. antroje pusėje, jų gausa skatino plėtotis pasakojamąją vaikų literatūrą. Originalių ir pasakėčių vertimų paskelbė J. Anusavičius, P. Arminas‑Trupinėlis, V. Ažukalnis‑Zagurskis, J. S. Dovydaitis, L. Ivinskis, A. Jasevičius, V. Kudirka, J. Lideikis, J. Miliauskas, K. Sakalauskas‑Vanagėlis, A. Savickis, A. J. Vištelis‑Višteliauskas, J. Užupis‑Šerenga, J. Želvavičius. 20 a. pirmoje pusėje originalių eiliuotų pasakėčių parašė K. Sakalauskas‑Vanagėlis, M. Šeižys‑Dagilėlis, A. Jakštas (Dambrauskas), bet daugiausia skelbta I. Krylovo, Ezopo ir kitų pasakėčių vertimų bei perpasakojimų. SSRS okupacijos laikotarpiu originalių dažniausiai satyrinio pobūdžio pasakėčių parašė A. Jonynas, K. Kubilinskas, A. Pabijūnas, P. Raščius.

2271

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką