pãsakų veikjai, pasakų personažai, pasakose vaizduojamų įvykių dalyviai, kurių veiksmai ir siekiai lemia siužeto eigą.

LIETUVIŲ pasakų veikėjai priklauso nuo pasakos žanro. Novelinių pasakų veikėjai yra paprasti žmonės, pabrėžiama jų socialinė padėtis. Realus paprasto žmogaus gyvenimas ir buitis vaizduojama ir buitinėse pasakose, jose dažniausiai išryškinamas skirtingos socialinės padėties veikėjų (berno ir pono) konfliktas. Populiarus buitinių pasakų personažas – gudrus apgavikas, kurio poelgiai neretai idealizuojami. Tipiški parabolių personažai yra žmonės, susiduriantys su netikėtomis moralinėmis dilemomis, priimantys abejotinus sprendimus. Pasakų apie gyvūnus pagrindiniai veikėjai – gyvūnai ir augalai (pasakojama dažniausiai apie jų išorės ir elgesio ypatybes: kiškio bailumą, lapės gudrumą, vilko plėšrumą). Pasakose-legendose dažniausiai veikia krikščioniškos kilmės personažai (įvairūs šventieji ir kita). Formulinėse pasakose taip pat dažniausiai veikia gyvuliai, paukščiai, žvėrys. Stebuklų pasakų veikėjai dažniausiai neturi vardų, pabrėžiama tik jų statusas šeimoje ir bendruomenėje (karalius, trečias brolis, našlaitė) arba pagrindinis bruožas (išmintis, gerumas, dosnumas ir kita), turintis įtakos tam tikriems veikėjo poelgiams. Pasakų veikėjai skirstomi į herojus, antipodus, herojaus artimuosius, antipodo artimuosius, neutralius veikėjus. Herojais vadinami tie veikėjai, kurių nuotykiai ir likimai sudaro pasakos ar jos dalies (galinčios tapti savarankišku kūriniu) branduolį. Stebuklų pasakų herojai dažniausiai vadinami giminystės terminais (brolis, sesuo, sūnus, duktė, motina ir panašiai), kartais pridedamas tam tikras skiriamasis požymis (vyresnysis, jauniausias, trečiasis kvailys), tai gali būti ir šeimos nariai (podukra, pamotės duktė, marti, žmona, vyras) arba veikėjai vadinami pagal lytį ir amžių (mergina, jaunuolis, vaikas). Pasakose apie gyvūnus herojai būna silpnesnieji miško žvėreliai ir paukščiai, naminiai gyvuliai. Antipodais vadinami pasakų veikėjai, su kuriais susiduria ir kovoja herojus. Archajiškose stebuklų pasakų dalyse antipodais būna dažniausiai fantastinės arba mitinės būtybės (ragana, laumė, slibinas, velnias), įasmenintos gamtos jėgos (vėjas, saulės motina, paukščių, žvėrių ir žuvų karaliai), gyvūnai (žaltys, meška, vilkas), gyvūnų kūno dalys (kumelės galva), vyresni giminės nariai (senis, senė, teta). Vėliau sukurtose stebuklų pasakų dalyse antipodais būna aukštą socialinę padėtį užimantys žmonės (karalius, ponas), šeimos nariai (pamotė, žmona, anyta, vyresnieji broliai, tėvas). Antipodai pasakose apie gyvūnus – stiprūs miško žvėrys. Herojaus artimieji yra jo giminaičiai, šeimos nariai, toje pačioje teritorijoje gyvenantys žmonės ir gyvūnai, bendrakeleiviai. Stebuklų pasakos herojaus artimuoju gali tapti veikėjas, kuris ankstesnėje dalyje buvo antipodas (arba antipodo artimasis). Sąlygiškai vėlyvose pasakų dalyse veikėjas, kurį herojus laiko savo artimuoju (brolis, tarnas), dažniausiai pasireiškia kaip antipodas. Antipodo artimieji – antipodo giminaičiai, šeimos nariai, tarnai, gyvūnai. Jie būna klusnūs antipodo valios vykdytojai arba elgiasi savo nuožiūra ir padeda herojui. Neutralūs veikėjai – atsitiktinai sutikti žmonės, gyvūnai, įvairūs sužmoginti objektai, jie gali padėti bet kuriai pusei. Visi minėti personažai veikia stebuklų pasakose; kitų žanrų pasakose (pavyzdžiui, pasakose apie gyvūnus) dažniausiai vaizduojami tik du pasakų veikėjai – herojus ir antipodas. Lietuvių pasakų veikėjai paprastai neturi tikrinių vardų, juos dažniausiai pakeičia herojaus kilmės nusakymai (Meškos vaikas, Uogos mergelė), apibūdinimai pagal tam tikrą požymį (Meškaausis) ar gebėjimą (Kalnavertis, Ąžuolrovys). Dalis tikrinių vardų egzistuoja tik pasakose (Čiužiukėlis, Bebenčiukas, Rekečiukas). Kartais pasakų veikėjai vadinami žmonių vardais (Jokūbas, Elenytė, Jonas).