pasauliẽčių institùtai, Katalikų Bažnyčioje – hierarchinei struktūrai nepriklausančios dvasininkų ar pasauliečių bendruomenės, kurios gyvena pagal Evangelijos patarimus ir apaštalauja tarp pasauliečių. Viena iš trijų Dievui pašvęstojo gyvenimo formų. Kitaip nei vienuolinio gyvenimo institutai ar apaštalinio gyvenimo draugijos, pasauliečių institutai siekia realizuoti savo pašaukimą liudyti Kristų ne atsiribojant nuo pasaulio, o dalyvaujant kultūriniame, politiniame ir visuomeniniame gyvenime. Pasauliečių institutų nariai neduoda viešų įžadų. Specialus pasišventimas Dievui vyksta tik tarp bendruomenės narių, kurie laikinaisiais ar amžinaisiais įžadais įsipareigoja sekti Kristų, laikytis klusnumo, neturto ir skaistumo. Pasauliečių institutų nariai neturi skiriamųjų ženklų (drabužių, žiedo ir panašiai), dažniausiai nesiskelbia apie savo priklausymą pasauliečių institutui; tai suteikia galimybę skleisti krikščioniškąsias idėjas krikščionybei svetimoje ar priešiškoje aplinkoje.

Pasauliečių institutams atsirasti pradžią davė Šv. Uršulės bendruomenė, A. Merici įkurta 1535 Italijoje. Šią Dievui pašvęsto gyvenimo formą patvirtino popiežius Pijus XII (konstitucija Provida Mater Ecclesia 1947), Kanonų teisės kodeksas (1983); pasauliečių institutų reikšmę pabrėžė Vatikano II susirinkimo (1962–65) nutarimas Perfectae caritatis. 20 a. pabaigoje pasaulyje veikė apie 190 pasauliečių institutų. Lietuvoje nuo 20 a. pabaigos kuriasi 2 pasauliečių institutai – Fatimos bendruomenė ir Gailestingumo tarnai.

1116