paskvlis (it. pasquillo), nedidelės apimties įžeidžiamojo satyrinio pobūdžio kūrinys. Pavadinimas kilo iš kandžiojo Romos kurpiaus Pasquino (15 a.) pavardės (Romoje jo vardu buvo pavadinta statula, ant kurios kabinti dažniausiai anoniminiai lapeliai su satyriniais tekstais apie tam tikrus asmenis). Paskvilio užuomazgos – senovės Graikijoje kurtos invektyvinės (puolamosios) epigramos, anonimiškai išrašytos ant statulų, stulpų, didelių paminklų, pastatų. Paskvilis artimas satyrai, groteskui, pamfletui, parodijai, farsui. Paskviliui būdingos stiliaus priemonės – šaržas, hiperbolė, paradoksas, sarkazmas, cinizmas. Paskviliniuose rašiniuose diskredituojamas politikos ar visuomenės veikėjas, stačiokiškai atskleidžiamas jo poelgių menkumas, charakterio ydos, nešvankiai tyčiojamasi iš dvasinių ir fizinių trūkumų. Agresyviai puolamas ir niekinamas konkretus asmuo, rečiau – politinė ideologija, valdžia. Paskvilio bruožų turi 20 a. pabaigos – 21 a. pradžios grafičių užrašai ant sienų.
Paskvilis Lietuvos literatūroje
Lietuvoje seniausias žinomas 16 a. anoniminis paskvilis apie Žygimantą Augustą: Šlovėj gimdytas, / blogai ugdytas, / įžūliai vainikuotas, / teisingumą užspaudė, / prieštarauti draudė, / pamaldų nudavė, / burtams atsidavė, / neteisiai dvasią atidavė (Sławnie urodzon, / źle wychowan, / zuchwale ukoronowan, / sprawiedliwości uciskał, / obronę zmyślał, / wiarę udawał, / z czarami żył, / niesprawiedliwie umarł). Dėl pagiežos ir atviros neapykantos Lietuvos nepriklausomybės siekėjams paskviliui artimos V. Petkevičiaus knygos Durnių laivas (2003) ir Durniškės (2006).
923