pãtentai (lot. patens, kilmininkas patentis – atviras, aiškus), 18 a. Prūsijos karaliaus per didžiąją vokiškąją kolonizaciją leisti įsakai. Jais iš Vakarų ir Vidurio Europos šalių buvo kviečiami kolonistai, daugiausia vokiečiai arba vokietkalbiai (šveicarai, zalcburgiečiai), apsigyventi 1709–11 didžiojo maro ir bado nuniokotoje Prūsijoje (ir Mažojoje Lietuvoje). Patentuose buvo žadamos geros įsikūrimo sąlygos, įvairios privilegijos, Prūsija nepagrįstai vaizduota kaip turtingas derlingas kraštas.

Pirmasis Prūsijos karalius Frydrichas I (1701–13) išleido keletą patentų. 1711 04 16 įsake skelbiama, kad kolonistai 3 metams atleidžiami nuo lažo, kontribucijos, kitų prievolių. Spalio 24 patente laisvų nuo visų prievolių metų skaičius padvigubintas. Prūsijos valdžia, siekdama suaktyvinti kolonizaciją, 1718 (1713–40 valdė Frydricho I sūnus Frydrichas Vilhelmas I) įsakais svetimšaliams suteikė dar daugiau privilegijų: jie gavo 9 laisvus nuo prievolių metus, o atvykusieji iš kitų Prūsijos karalystės provincijų ir sričių – 6 metus.

Kiekvienas naujakurys turėjo gauti 2 ūbus žemės, neturtingiesiems pažadėta parama įsigyti gyvulių, paukščių, žemės ūkio padargų, sėklos ir kitko. Vėlesniuose patentuose skelbiama, kad kolonistai, jų vaikai ir tarnai nebus imami į Prūsijos kariuomenę. Į miestus buvo kviečiami įvairių specialybių amatininkai; įsikūrę savo lėšomis jie turėjo gauti meistrų ir miestiečių teises, būdavo atleidžiami nuo mokesčių (retas kuris lietuvininkas įgydavo tokių teisių).

1719 11 23 patentu buvo uždrausta į Mažąją Lietuvą keltis žemaičiams, t. p. lenkams, žydams, čigonams. 1723 laisvų metų skaičius padidintas iki 9, iš kaimo persikėlusiems amatininkams – iki 3. Įsakuose surašytos privilegijos ir pažadai ne visada vykdyti, nes dėl prastų ekonominių sąlygų Mažojoje Lietuvoje karalius retsykiais reikalavo mokesčių ir iš kolonistų, vertė juos atlikti prievoles; dėl to nemažai jų bėgo iš Prūsijos. Kai kurie įsakai pakartoti 1725, 1739 ir vėliau. 1734 03 30 išleistu patentu rekomenduojama apsigyventi bajorų valdose, o amatininkams – miestuose. Lietuvininkų padėtis blogėjo, nes reikėjo savo sodybose išlaikyti ir maitinti kolonistus, už juos dirbti žemę.

415