pãtentų téisė, civilinės teisės institutas, reglamentuojantis pramoninės nuosavybės objektų (išradimų, naudingųjų modelių, pramoninių pavyzdžių), kuriems išduotas patentas, teisinę apsaugą. Patentų teisė kartu su autorine teise, prekių ženklų teise, dizaino teise ir kitomis sudaro intelektinės nuosavybės teisės pošakį. Patentų teisės normos reguliuoja turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius teisinius santykius, atsirandančius dėl pramoninės nuosavybės objektų sukūrimo, naudojimo, pardavimo ar kitokio perleidimo, nustato reikalavimus išradimams ir kitiems objektams, kuriems gali būti išduotas patentas, paraiškų patentams gauti pateikimo, patentavimo ir pramoninės nuosavybės teisių įtvirtinimo procedūras, patento turėtojo išimtines teises į patentuotą objektą, jų galiojimo laikotarpį ir apribojimus, visiško ar dalinio (pavyzdžiui, išduodant licenciją) šių teisių perleidimo tvarką, jų pažeidimo padarinius, patentinių ginčų nagrinėjimo tvarką ir kita. Kad gautų patentą, fizinis ar juridinis asmuo (ar keli asmenys kartu), kuriam (kuriems) priklauso teisės į pramoninės nuosavybės objektą, turi pateikti valstybinei patentų žinybai patentinę paraišką, kurią sudaro prašymas išduoti patentą, patentuojamojo objekto aprašymas, referatas, brėžiniai, schemos ir kita patentuojamąjį objektą apibūdinanti medžiaga, bei sumokėti patento mokestį. Kilus ginčui dėl prioriteto teisės į išradimą ar kitą pramoninės nuosavybės objektą patentas išduodamas asmeniui, kuris pirmasis pateikė paraišką.

Patentų teisė atsirado plėtojantis kapitalizmui ir suvokus, kad išradimai ir kitos pramoninės naujovės, kurios teikia jų savininkams pajamų ir leidžia jiems įgyti pranašumą prieš konkurentus, yra turtas, kuriam būtina teisinė apsauga. Pirmuoju patentų teisės aktu laikomas 1474 Venecijoje priimtas dekretas, skirtas išradimų apsaugai. 1623 Anglijoje priimtas Monopolijų įstatymas. 18 a. pabaigoje patentų įstatymus taip pat priėmė Jungtinės Amerikos Valstijos, Prancūzija ir kitos valstybės. Nuo 20 amžiaus 2 pusės patentų teisės normas pradėta vienodinti visame pasaulyje, atsirado tarptautiniai patentai, galiojantys daugelyje valstybių vienos patentinės paraiškos pagrindu. Itin svarbūs patentų teisės šaltiniai yra tarptautinės sutartys: 1883 Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo (Paryžiaus konvencija; Lietuva prisijungė 1994), 1970 Patentinės kooperacijos sutartis (Lietuva prisijungė 1994), 1971 Strasbūro sutartis dėl tarptautinės patentų klasifikacijos (Lietuva nepasirašė, bet naudoja šią klasifikaciją), 1973 Europos patentų konvencija (Lietuva prisijungė 2004), Pasaulio prekybos organizacijos 1994 Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (Lietuva prisijungė 2001), 2000 Patentų teisės sutartis.

LIETUVOJE pirmasis patentų teisės aktas buvo 1928 Išradimų ir patobulinimų apsaugojimo įstatymas (pakeitė iki tol galiojusius Rusijos imperijos įstatymus). 1928–40 išduotas 1021 patentas, iš jų 141 – Lietuvos išradėjams. Patentus mašinoms, įrenginiams, techniniams sprendimams, medžiagoms ir jų gamybos būdams išduodavo Finansų ministerijos Pramonės ir prekybos departamento Patentų skyrius. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę priimtas išradimų teisinę apsaugą reglamentuojantis Vyriausybės nutarimas Dėl pramoninės nuosavybės teisinės apsaugos Lietuvos Respublikoje (1992, nauja redakcija 2004) ir Patentų įstatymas (1994, nauja redakcija 2012).

52