patrcijai (lot. patricius), senovės romėnai, karalių ir ankstyvosios respublikos laikais turėję visas politines ir pilietines teises (kitaip nei plebėjai). Iš pradžių, manoma, patricijai buvo visi vietos gyventojai, priklausantys gimininei bendruomenei. Pagal tradicinę nuomonę, šią bendruomenę sudarė 300 giminių. Nuo 6 a. pr. Kr., formuojantis klasinei visuomenei ir valstybei, patricijai tapo vyraujančiu visuomenės sluoksniu, turinčiu išimtinę teisę naudotis visuomeninėmis žemėmis (lot. ager publicus), teikiančiomis jiems ekonominę galią. 8–5 a. pr. Kr. pradžioje vykusi plebėjų kova su patricijais dėl teisių suvienodinimo baigėsi plebėjų pergale. Dalis patricijų ir įtakingiausi plebėjai susiliejo ir sudarė uždarą privilegijuotą grupę nobilitetą.