patrològija (gr. patēr, kilm. patros – tėvas + logos – žodis, sąvoka, mokslas), istorinės teologijos sritis, tirianti Bažnyčios Tėvų gyvenimą, veiklą ir raštus. Taikomi metodologiniai istorijos ir literatūros mokslo metodai. Bažnyčios tėvų laikotarpis prasideda nuo poapaštalinio laikotarpio (1 a. pabaiga) ir baigiasi Izidoriumi Seviliečiu (mirė 636) Vakarų Bažnyčioje ir Jonu Damaskiečiu (mirė 749) Rytų bažnyčioje. Patrologija pirmiausia tyrinėja krikščioniškajam tikėjimui reikšmingus Bažnyčios Tėvų raštus, bet svarbu ir jų biografijų tyrinėjimas. Patrologijos terminą pradėjo vartoti 17 a. dogmatikai, siekdami Bažnyčios Tėvų mokymą atskirti nuo biblinės, scholastinės, simbolinės ir spekuliatyviosios teologijos (lotynų k. theologia biblica, scholastica, symbolica ir speculativa). Iš patristinės teologijos (lotynų k. theologia patristica) išsirutuliojo dogmų istorijos mokslas, kurio tyrinėjimų sritis yra kur kas platesnė nei patrologijos. Pirmą kartą patrologijos terminą pavartojo evangelikų liuteronų teologas J. Gerhardas (mirė 1637) knygoje Patrologija (Patrologia, išleista 1653). Iki 19 a. patrologijos terminu buvo įvardijama visa krikščioniškoji literatūra nuo vidurinių amžių iki reformacijos. Kartais patrologija ir patristikos terminai vartojami sinonimiškai, bet jie nėra tapatūs.

Susidomėjimas Bažnyčios Tėvais ir jų raštais kilo 17–18 a.; tuo laikotarpiu daugiausia buvo atrasta Bažnyčios Tėvų veikalų, parašytų sirų, armėnų, gruzinų ir koptų kalbomis. Jiems tyrinėti universitetuose buvo įsteigtos patrologijos katedros, juos ėmė spausdinti akademijos. 19 a. 1 pusėje J. P. Migne’is pradėjo publikuoti Bažnyčios Tėvų raštų seriją Patrologia cursus completus; 19 a. viduryje buvo pradėtos leisti kritinės Bažnyčios Tėvų raštų serijos Patrologia Latina ir Patrologia Graeca.

Patrologija atsirado ir ilgai egzistavo kaip teologijos šaka, nes vyravo nuomonė, kad Bažnyčios Tėvų veikalai atskleidžia klasikinę krikščionybės doktriną. Dabar patrologija dažniausiai traktuojama kaip mokslo apie antikos kultūrą dalis, nes 2–4 a. pradžioje vyko naujosios – krikščioniškosios – kultūros konfrontacija su antikine literatūra, 4–5 a. ryšku šių dviejų kultūrų jungimasis, 6–8 a. – perimtų antikinės kultūros elementų plėtros krikščioniškoje kultūroje laikotarpis.

908