personifikãcija (lot. persona – asmuo + facio – darau), įasmeninimas, metaforos atmaina, kai negyviems daiktams, abstrakčioms sąvokoms, augalams, metų laikams, gamtos reiškiniams suteikiamos žmogui būdingos ypatybės. Gyvybė, dvasia ir jausmai suteikiami tam, kas jų neturi, pvz.: Džiaugias žiedeliai, kad jump atėjo karaliai (iš sveikinimų rinkinio karaliui Vladislovui IV Lukiškių pavasaris / Ver Lukiskanum 1648); Mirtis – bobulė, / Krieno sesulė / Ašaras spaudžia, / Kai priglaudžia (iš J. Bakos eilėraščių rinkinio Pastabos apie neišvengiamą mirtį / Uwagi o śmierci niechybnej 1766). Personifikacijų gausu mįslėse: Daug broliukų vienam lopšy supasi (žirnis); Pana pirty, kasos lauke (morka); Laiba panelė po trobą bėgioja ir kampe apsistoja (šluota). Personifikacija yra vienas svarbiausių poezijos tropų. Pvz.: žiemos personifikacija K. Donelaičio poemoje Metai: Iš debesų žiema po tam iškišusi galvą / Nei pikčiurna kokia su mėšlais rudenio barės / Ir su šalčiais jo šlapius nudegino darbus, / Ik ji jau po tam, rudens iškuopusi mėšlus, / Ant visų baisių klampynių kelią padarė / Ir su rogėms vėl skraidyt ir čiuožt pamokino.
923
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.