plečkáitininkai, 1927–35 Lietuvoje ir užsienyje veikusi lietuvių emigrantų politinė grupuotė. Dauguma jos narių – po 1927 09 Tauragėje, Alytuje ir kitur nesėkmingai rengto sukilimo dalyviai, pabėgę į gretimas šalis. Buvę III Seimo nariai socialdemokratai J. Plečkaitis ir J. Paplauskas telkė pabėgėlius, kreipėsi į Lenkijos valdžią pagalbos; ši ketino plečkaitininkus panaudoti savo kariniams ir politiniams tikslams ir juos rėmė. 1927 11 Rygoje įvykusioje emigrantų konferencijoje (iniciatoriai – J. Plečkaitis, J. Paplauskas, P. Vikonis ir V. Mickus) buvo raginama nuversti tautininkų režimą, atkurti Lietuvos ir Lenkijos diplomatinius santykius, panaikinti karo padėtį tarp abiejų šalių ir taikiai išspręsti ginčijamus klausimus. 1927 rudenį šalių santykiams paaštrėjus Lenkijos karo ir politikos veikėjai tikėjosi panaudoti plečkaitininkus okupuojant Lietuvą. Lenkijos vyriausybė plečkaitininkams leido kurti karinį dalinį Lydoje. Plečkaitininkai manė, kad tautininkų režimas yra silpnas ir jų ginkluotas įsiveržimas į Lietuvą sukels sukilimą. Iki 1927 12 pabaigos Lydoje jie sutelkė 74 žmones, kurie sudarė kuopą, Lenkijos valdžia jiems perdavė 230 šautuvų, 4 kulkosvaidžius, pasiuntė instruktorių. 1927 12 Tautų Sąjungos Taryba rekomendavo Lenkijai ir Lietuvai pradėti tiesiogines derybas, Lenkijos vyriausybė nebuvo suinteresuota toliau remti plečkaitininkų karinį dalinį. Kuopos kariai nenorėjo paklusti lenkų karininkams, dalinys kriko, 1928 03 likviduotas. Plečkaitininkai buvo perrengti civilių drabužiais ir perkelti į stovyklą Gardine. Ten toliau vyko karo pratybos, bendrasis ir politinis lavinimas. 1928 paaštrėjus J. Plečkaičio ir J. Paplausko taktiniams nesutarimams stovykla suskilo į 2 grupes, 1929 likviduota. Tuo laikotarpiu plečkaitininkai kūrė ir savo politinę organizaciją. 1927 11 įsteigtas Lietuvos politinių emigrantų komitetas Vilniuje (pirmininkas J. Plečkaitis). 1928 08 įkurta Lietuvos socialdemokratų organizacija užsienyje (LSDOU, pirmininkas J. Paplauskas), jos I konferencijoje buvo raginama nuversti autoritarinį režimą Lietuvoje ir sušaukti II Steigiamąjį Seimą. Radikalus J. Plečkaitis pasisakė už sukilimą, kuriame emigrantai būtų pagrindinė karinė jėga, J. Paplauskas – už plečkaitininkų literatūros platinimą, teroro aktus; grupuotė skilo į 2 stovyklas. 1929 J. Plečkaitis ir grupė ginkluotų jo šalininkų suimti Vokietijoje ir įkalinti. 1929 09 per LSDOU II konferenciją jie apkaltinti dirbę Lietuvos žvalgybai ir pašalinti iš organizacijos. Konferencijoje įkurtos LSDOU Vilniaus, Gardino, Sosnoveco, Rygos ir Berlyno grupės. Plečkaitininkai Lietuvoje kūrė penkiukių sistema pagrįstas kovines grupes, žudė policijos ir žvalgybos pareigūnus, sprogdino policijos būstines; teroro aktams pritarė Lenkijos valdžia. Per greta demarkacijos linijos įrengtus punktus plečkaitininkai į Lietuvą gabeno savo literatūrą. Lietuvoje plečkaitininkų organizacija buvo negausi, jos nerėmė gyventojai. jie palaikė ryšius su Lietuvos socialdemokratų partijos vadovybe (ši pasisakė prieš principines plečkaitininkų nuostatas), bet griežtai atsiribojo nuo Lietuvos komunistų partijos. Dėl politinių permainų Vokietijoje (1933) ir Latvijoje (1934) plečkaitininkų veikla ten nutrūko. Nuo 1929 juos vis mažiau rėmė Lenkija, prieš juos sėkmingai veikė Lietuvos žvalgyba ir policija. Apie 1935 plečkaitininkų politinė grupuotė nustojo veikusi. 1936–38 Lenkijos valdžia juos apkaltino šnipinėjimu Lietuvos naudai, kai kuriuos suėmė ir teisė. 1927–30 plečkaitininkai Vilniuje leido laikraštį Pirmyn, 1930–32 Berlyne, 1934–35 Paryžiuje – Kova, 1930–31 Rygoje – Darbininkų balsas, 1933–34 – Darbo frontas, išleido 10 politinių brošiūrų, atsišaukimų.

R. Čepas Plečkaitininkai Vilnius 2000.

2271