požeminio vandens proveržis į paviršių sukelia nemalonių padarinių

požemnis vanduõ, Žemės plutos uolienose esantis skysto, kieto arba dujinio pavidalo vanduo. Skiriamas gravitacinis (laisvasis; galintis keisti slūgsojimo vietą), higroskopinis (plėvelinis; kurį laiko molekulinės jėgos) ir kristalizacinis (esantis uolienas sudarančių mineralų kristalinėje gardelėje) požeminis vanduo. Gravitacinis požeminis vanduo užpildo uolienų tuštumas ir, veikiamas sunkio jėgos, infiltruojasi arba sudaro požeminį nuotėkį. Pagal uolienų tuštumų pobūdį jomis tekantis gravitacinis vanduo būna porinis – teka smėlio, žvyro ar kitos nuolaužinės uolienos poromis, plyšinis – teka tankių monolitinių uolienų (granito, dolomito, smiltainio ar kitų) plyšiais ir karstinis (plyšinis-karstinis) – teka tirpių uolienų (gipso, klinčių, dolomito) tuštumomis. Uolienos, kuriose susikaupia gravitacinis vanduo, vadinamos vandeningosiomis. Vandens prisotintas uolienų sluoksnis sudaro vandeningąjį sluoksnį, o keli hidrauliškai susiję vandeningieji sluoksniai – vandeningąjį kompleksą. Pagal slūgsojimo pobūdį skiriamas podirvio, gruntinis ir tarpsluoksninis (artezinis) požeminis vanduo. Podirvio vanduo – laikina požeminio vandens sankaupa, susidaranti ant mažesnio laidumo uolienų lęšio aeracijos zonoje. Gruntinis vanduo – pirmas nuo žemės paviršiaus pastovus požeminio vandens sluoksnis, kuris slūgso virš pirmojo vandeniui mažai laidaus sluoksnio ir turi laisvą vandens paviršių. Vandeningieji sluoksniai, slūgsantys žemiau gruntinio vandens, atskirti vandeniui nelaidžiais ar mažai laidžiais uolienų sluoksniais, vadinami tarpsluoksniniais. Tarpsluoksninis vanduo dažniausiai turi hidrostatinį slėgį, dar vadinamas arteziniu (pagal Prancūzijos provincijos Artois lotynišką pavadinimą Artesium, kur pirmą kartą į tokį sluoksnį išgręžtas gręžinys).

Požeminis vanduo – vandeninis tirpalas, kuriame randama daugiau kaip 60 cheminių elementų (daugiausia chloro, sieros, anglies, silicio, azoto, natrio, kalio, kalcio, magnio, geležies), stabiliųjų ir radioaktyvių izotopų, mikroorganizmų, dujų. Pagal bendrą ištirpusių mineralinių medžiagų kiekį skiriamas gėlas (mažiau kaip 1 g/l) ir mineralizuotas (daugiau kaip 1 g/l) požeminis vanduo. Pagal vandens temperatūrą požeminis vanduo būna peršaldytas (mažiau kaip 0 °C), šaltas (0–20 °C) ir terminis (daugiau kaip 20 °C). Pagal kilmę požeminis vanduo būna infiltracinis (susidaro iš kritulių ir paviršinių telkinių vandens, prasisunkiančio į vandeninguosius sluoksnius), kondensacinis (iš vandens garų, kurie kondensuojasi uolienų porose ir plyšiuose), sedimentacinis (dažniausiai pakitęs jūrinės kilmės vanduo, susidaro kaupiantis nuosėdoms), magmatogeninis (iš magmos, kuriai kristalizuojantis termiškai veikiamos nuosėdinės uolienos).

Požeminio vandens paplitimas bei slūgsojimo sąlygos priklauso nuo geologinių ir geografinių veiksnių. Platforminėse srityse požeminis vanduo daugiausia kaupiasi stambiose neigiamose tektoninėse struktūrose ir sudaro artezinius baseinus. Artezinių baseinų pakraščiuose ir viršutiniuose sluoksniuose dažniausiai aptinkamas gėlas infiltracinis vanduo. Centrinėse, giliausiose artezinio baseino dalyse, slūgso mineralizuotas sedimentacinis vanduo. Kalnuotose srityse daugiausia paplitęs gėlas plyšinis požeminis vanduo, kuris užpildo viršutinę, supleišėjusią magminių ir metamorfinių uolienų dalį ir sudaro hidrogeologinius masyvus.

Fizikines ir chemines požeminio vandens savybes veikia vandens apytakos intensyvumas. Arteziniuose baseinuose skiriamos aktyvios, sulėtėjusios ir lėtos požeminio vandens apytakos zonos. Aktyvios apytakos zona – pirmoji nuo žemės paviršiaus, kurioje, esant drėgmės pertekliui, formuojasi gėlas požeminis vanduo. Sulėtėjusios apytakos zona nuo aktyvios apytakos zonos atskirta didelio storio mažai vandeniui laidžiomis uolienomis (regionine vandenspara), joje formuojasi mineralizuotas požeminis vanduo. Lėtos apytakos zonoje formuojasi labai mineralizuotas (daugiau kaip 35 g/l) terminis vanduo.

Vandeningieji sluoksniai ir kompleksai, tinkami eksploatuoti reikiamos sudėties vandenį, vadinami požeminio vandens telkiniais. Požeminis vanduo naudojamas pramonėje, žemės ūkyje (daugiausia drėkinimui), buityje, energetikoje (terminis požeminis vanduo), medicinoje (mineralinis požeminis vanduo), kaip pramoninė žaliava (pramoninis požeminis vanduo). Dėl intensyvaus požeminio vandens naudojimo galimas išteklių kiekybės (požeminio vandens vandens lygio kritimas) ir kokybės (netinkamo naudojimui natūralaus ar užteršto vandens pritekėjimas į požeminio vandens telkinį) suprastėjimas.

Dėl požeminio vandens poveikio gali vykti neigiami geologiniai procesai – dirvų užpelkėjimas, patvanka, nuošliaužos, grunto sėdimas, šachtų ir karjerų apsėmimas. Šiems procesams stabdyti atliekami melioravimo, drenavimo, požeminio vandens nusiurbimo darbai, inžineriniai statiniai izoliuojami nuo požeminio vandens poveikio. Požeminio vandens slūgsojimą, pasiskirstymą, judėjimą, režimą, balansą, gavybos sąlygas tiria hidrogeologija.

848