raszmas (pranc. race – gentis, giminė), žmonių rasių fizinį ir psichologinį nelygiavertiškumą teigianti ideologija, įsitikinimai ir jais paremti veiksmai. Rasizmas skiriasi nuo etnocentrizmo tuo, kad pabrėžia žmogaus nekintamas biologines savybes (žmogaus etninė priklausomybė gali keistis, pvz., asimiliuojantis). Etnocentrizmas laiko nereikšmingais odos spalvą ir kitus fizinius bruožus, jei žmogus yra ar tapo tos pačios kultūros nariu, rasistiniu požiūriu žemesnės rasės atstovas visada yra mažiau toleruotinas, neatsižvelgiant į jo kultūrinį ar elgsenos panašumą.
Rasės terminas skirstant žmones, manoma, atsirado 17 a. Ispanijoje (anksčiau čia jis vartotas tik skirstant gyvulius į veisles), bet neturėjo vėlesniems laikams būdingo turinio. Pvz., Amerikos ankstyvosiose kolonijose į laisvę paleisti afrikiečiai turėjo lygias teises su baltaisiais, kai kurie praturtėdavo, įsigydavo tarnų ir nusipirkdavo vergų. 17 a. pabaigoje Virdžinijos kolonijoje pradėjo trūkti darbo jėgos ir plantacijų savininkai, ieškodami naujų jos resursų, vietos gyventojus pradėjo skirstyti į baltuosius ir visus kitus (afrikiečius, afroamerikiečius, mulatus, indėnus). Visi baltieji turėjo Anglijos karaliaus pavaldinių teises, o, pvz., laisviesiems afroamerikiečiams 1723 buvo atimta balsavimo teisė. Siekiant išsaugoti vergovės institutą ir dėl daugelio keliautojų, tyrinėtojų, misionierių subjektyvaus vertinimo rasinio nelygiavertiškumo idėja buvo detalizuojama, ją parėmė ir dalis intelektualų (rasių nelygiavertiškumą pripažino I. Kantas, Voltaire’as, D. Hume’as, T. Jeffersonas). Iki 19 a. vidurio daugumoje Europos šalių kolonijų vergovė buvo panaikinta, bet rasinių skirtumų idėjos suklestėjo. Tokį požiūrį skatino botaniko C. von Linné, fizinės antropologijos pradininko J. F. Blumenbacho darbai, kraniologijos ir antropometrijos mokslų plėtra. 19 a. viduryje Europoje įtakingiausias rasistinės ideologijos skleidėjas buvo J. A. de Gobineau. Jo sukurtoje pasaulio rasių hierarchijoje aukščiausią vietą užėmė germanų genčių palikuoniai – šiaurinė (arijų) rasė, apdovanota išskirtiniu intelektu ir lyderio savybėmis. Šiomis idėjomis ypač žavėjosi daugelis vokiečių ir amerikiečių. J. A. de Gobineau ir jo bendraminčių Didžiosios Britanijos sociologo ir politikos filosofo H. S. Chamberlaino, kompozitoriaus R. Wagnerio, vieno socialdarvinizmo pradininkų H. Spencerio pažiūros paplito visoje Vakarų Europoje ir jos kolonijose, o Pietų Afrikoje ir Jungtinių Amerikos Valstijų pietinėse valstijose virto įstatymais (rasinė segregacija pradėta taikyti mokyklose, parkuose, kapinėse, teatruose, bažnyčiose ir kitur). Rasinė diskriminacija tapo įprastu reiškiniu daugelyje pasaulio šalių. 20 a. rasizmo ir socialdarvinizmo sintezė sudarė nacių rasinės teorijos pamatą (fašizmas, nacionalsocializmas). Nacių Vokietijai sukėlus Antrąjį pasaulinį karą dėl rasizmo ypač nukentėjo žydai (Holokaustas). Nepaisant nacių politikos visuotinio pasmerkimo po Antrojo pasaulinio karo rasizmas išliko. Šiuo požiūriu galima išskirti 2 šalių grupes: demokratinės arba formaliai demokratinės šalys, kurių visuomenė ilgą laiką buvo daugiarasė (pvz., Jungtinės Amerikos Valstijos, Pietų Afrikos Respublika, Zimbabvė, Australija), ir šalys, į kurias po karo imigravo daug užsieniečių darbininkų (pvz., Didžioji Britanija, Olandija, Prancūzija). Pirmojoje grupėje daugiau ar mažiau plėtotos rasinio vyravimo programos, antrosios grupės šalyse formaliai priimta nerasinė demokratinė ideologija, bet dalis visuomenės pasisakė prieš imigracijos didėjimą ir palaikė rasizmą propaguojančias partijas. Su rasizmu kovojančios grupės dažniausiai rėmėsi pilietinių teisių įtvirtinimo ideologija, antirasistiniai judėjimai (antirasizmas) buvo mažai formalizuoti ir neilgalaikiai, bet dėl kultūrinio elito nuostatų, šalių vyriausybių kryptingos antirasistinės politikos 20 a. antroje pusėje rasizmo įtaka mažėjo. Vis dėlto 21 a. pradžioje rasizmas išlieka įtakinga, kai kada net stiprėjančia jėga. Ir toliau atliekami rasės ir rasizmo tyrimai, daugiausia besiplėtojantys sociologijos, politologijos, ekonomikos, antropologijos, kultūros studijų, geografijos moksluose. Šio pobūdžio mokslinės literatūros sparčiai daugėja Jungtinėse Amerikos Valstijose, Didžiojoje Britanijoje ir kitose Europos šalyse, Pietų Afrikos Respublikoje.