romantzmo literatūrà. Kilo su tautos ir tautosakos išaukštinimo idėjomis, susižavėjus Rytų egzotika, ėmus vaizduoti žmogaus sielos demoniškąsias galias. Romantikai nutraukė iki tol vykusį klasikinio (graikų ir romėnų) meno pavyzdžių ir žanrų imitavimą, pabrėždami meno originalumo ir genialumo pradmenį, mimetinę literatūros sampratą keisdami ekspresine, kuri reiškė meninės vaizduotės kūrybiškumo ir originalumo įteisinimą. Iš naujo buvo atrasta į klasicizmo kanonus netilpusi W. Shakespeare’o kūryba, suklestėjo romano (meilės, istorinio, siaubo, kelionių) žanras. Romantizmas pirmiausia susiformavo Vokietijoje (G. W. F. Hegelio, I. Kanto, F. W. J. Schellingo, brolių F. Schlegelio ir A. W. Schlegelio filosofijos įtaka ryški H. Heine’s, H. von Kleisto, Novalio, J. L. Tiecko poezijoje, E. T. A. Hoffmanno romanuose), Anglijoje (J. Macphersono Osiano giesmės / The Works of Ossians 2 t. 1765, W. Wordswortho rinkinys Lyrinės baladės / Lyrical Ballads 1798, su S. T. Coleridge’u, antrajam leidimui 1800 W. Wordswortho parašyta įžanga tapo manifestiniu veikalu; W. Blake’o, J. Keatso, P. B. Shelley poezija, G. Byrono poemos Čaild Haroldo klajonės / Childe Harold’s Pilgrimage 1812–18, Don Žuanas / Don Juan 1818–23, nebaigta, Kainas / Cain 1821, W. Scotto istoriniai romanai) ir Prancūzijoje (A. L. G. de Staël-Holstein romanai, F. R. de Chateaubriand’o, A. M. L. de Lamartine’o, G. de Nervalio, A. de Vigny poezija, V. Hugo poezija ir romanai Paryžiaus katedra / Notre‑Dame de Paris 1831, Vargdieniai / Les Misérables 1862). Vėliau išplito į Europos kitas šalis, apie 1830 susiformavo Rusijoje (A. Puškinas, M. Lermontovas, N. Gogolis) ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (N. Hawthorne’as, H. Melville’is, E. A. Poe).
Romantinės literatūros herojus – vienišas, maištaujantis individualistas, nepripažįstantis laisvę ribojančių įstatymų, linkęs aukotis, bet žmonių atstumtas ir jais nusivylęs. Tai konfliktiška asmenybė, pasižyminti stipriomis aistromis, linkusi į melancholiją, svajones, ironišką būties traktavimą (J.W. Goethe’s Faustas, Verteris, G. Byrono Don Žuanas, F. R. de Chateaubriand’o Renė; lietuvių literatūroje – V. Krėvės Šarūnas, I. Šeiniaus Kuprelis). Romantiniams kūriniams būdinga laukinės gamtos kultas, stiliaus fragmentiškumas, amorfiškumas, fantastika, simboliai, groteskas, ironija, paslapties, sapno, svajonės, vaikystės, fatališkos meilės ir siaubo motyvai, religinė mistika, mirties poetizavimas, įvairios keistenybės. Romantikų mėgstamiausi žanrai: poetinė filosofinė drama, baladė, lyrinis eilėraštis, poema, istorinis, psichologinis, fantastinis, siaubo romanas ir novelė, pasaka. Ankstyvasis romantizmas turi ryškių sąsajų su klasicizmu (ankstyvasis romantizmo laikotarpis dar vadinamas preromantizmu), vėlyvasis – su realizmu ir modernizmu.
Romantizmo literatūra Lietuvoje
Lietuvoje romantizmo genezė susijusi su 19 a. nacionalinio išsivadavimo judėjimu ir tautinės savimonės stiprėjimu. Iškilo ir suklestėjo 19 a. pradžioje Vilniaus universitete kaip bendra lietuvių ir lenkų kultūros vadinamoji Vilniaus romantizmo mokykla, meniškai aktualizavusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės nostalgiją. Visapusiškiausiai išreikštas lenkų kalba parašytoje literatūroje (1822 išleistas A. Mickevičiaus eilėraščių rinkinys Poezija su įžanga Apie romantinę poeziją / O poezji romantycznej tapo manifestine knyga; t. p. J. I. Kraszewskio, J. Słowackio, V. Sirokomlės poetinė kūryba). Vilniaus romantinės kūrybos meninių vaizdų šaltinis buvo lietuvių pagoniška praeitis ir folkloras, tikslas – unijinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės išlaisvinimas iš okupacijos ir kūrėjo individualybės saviraiška. Kartu atsirado antiunijinė, demokratiškai į lietuvių valstietiją orientuota tendencija – vadinamasis Žemaičių bajorų sąjūdis, kurio tikslas buvo lietuviškos tautinės savimonės žadinimas, lietuviškai rašomos literatūros kūrimas, tautosakos rinkimas, lietuvių kalbos ir istorijos tyrinėjimas. Ryškiausias ankstyvojo lietuvių romantizmo atstovas S. Daukantas istoriniuose veikaluose (Istorija žemaitiška apie 1836–38, Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, išspausdinta 1845) sukūrė romantizuotą pagoniškos Lietuvos paveikslą ir nulėmė lietuviškojo romantizmo vertybinę orientaciją (davė pradžią miško, kaip tautos galybės, metaforai). Romantizmo elementų esama S. T. Valiūno baladėje Birutė, S. Stanevičiaus odėje Šlovė žemaičių (1823), A. Vienažindžio romansuose. 19 a. lietuvių literatūroje romantizmas susipynęs su klasicistiniais ir sentimentalistiniais švietėjiškos estetikos bruožais. Pirmojo ryškaus romantinio poeto A. Baranausko poema Anykščių šilelis (parašyta 1858–59, išspausdinta 1889) sukurta kaip elegiška pražuvusio miško grožio (daukantiškos prasmės paradigma) vizija. Romantinių tendencijų yra Aušros poetų, siekusių tautinio idealizmo dvasia išlaisvinti Lietuvą iš carinės priespaudos, kūryboje (A. J. Vištelio-Višteliausko, K. Sakalausko‑Vanagėlio, J. Miliausko‑Miglovaros, M. Davainio‑Silvestraičio, G. Sauerweino eilės). Romantizmo ženklų t. p. esama V. Pietario romane Algimantas (parašytas 1900–02, išleistas 1904), A. Fromo‑Gužučio isorinėse dramose. 19 a. pabaigoje Aušros formuotoje nacionalinio pasipriešinimo aplinkoje brendo Maironis, sintetinęs visas romantizmo nacionalines tendencijas ir išreiškęs plačią Rytų Europos Tautų pavasario išsilaisvinimo ideologiją eilėraščių rinkinyje Pavasario balsai (1895). Jo poezijoje romantizmas pasireiškė patriotiniais motyvais ir specifiniu lyriniu balsu, tobula menine forma, kurią lėmė skambaus dainiško folkloro ir klasikinės poetikos tradicijų jungtis.
Lietuvos literatūra 19 amžiuje
romantizmas literatūroje; romantizmas
1245