Šimtamẽtis kãras (1337–1453), Anglijos ir Prancūzijos ginkluota kova dėl Prancūzijos žemių ir sosto paveldėjimo.
Mūšis Sluy uoste (Jeano Froissart’o kronikos iliuminacija, 15 a., Prancūzijos nacionalinė biblioteka)
Kilo Anglijos valdančiajai dinastijai pareiškus pretenzijas į Prancūzijos sostą ir pritariant Anglijos pirkliams, suinteresuotiems vilnų prekyba su Flandrija (ją valdė Prancūzijos karaliaus vasalas). 1328 mirus bevaikiam (kaip ir jo vyresnieji broliai – karaliai) Prancūzijos karaliui Karoliui IV iškilo sosto paveldėjimo problema. Didikai paskelbė, kad salijų teisė leidžia paveldėti tik per vyriškąją liniją ir parėmė Valua grafo Pilypo (Valua dinastijos pradininkas karalius Pilypas VI) kandidatūrą. Kitas kandidatas Karolio IV sesers Izabelės sūnus Anglijos karalius Eduardas III iš pradžių neprieštaravo, bet sutelkęs pakankamą karinę galią ir sąjungininkus (jį rėmė Anglijos pirklių partneriai Flandrijos miestiečiai) pareikalavo Prancūzijos sosto. Jį remianti Anglijos diduomenė tikėjosi grobio turtingoje Prancūzijos vakarinėje dalyje. Šalių įtampa padidėjo Prancūzijai perkėlus laivyną iš Marselio į Lamanšo sąsiaurį ir 1337 paskelbus, kad Anglijos valdoma Gaskonė grįžta Prancūzijai, nes Eduardas III atsisakė nuo savo valdų Prancūzijoje prisiekti Prancūzijos karaliui (omažas).
1340 anglai sunaikino Prancūzijos laivyną Sluy uoste (Flandrijoje), vėliau dominavo jūroje. Siekdama paplėšikauti Eduardo III kariuomenė 1346 išsilaipino Normandijoje ir žygiuodama Flandrijos link susidūrė su Pilypo VI kariuomene Pikardijoje. Crecy mūšyje Prancūzijos riteriai buvo sumušti. Iš šios nesėkmės Prancūzija nepasimokė, jos diduomenė į karą žiūrėjo labiau kaip į riterių turnyrą nei į žūtbūtinę kovą. Per Eduardo III sūnaus Velso princo Edvardo 1355–56 žygį Vakarų Prancūzijoje naujasis Prancūzijos karalius Jonas II pateko į nelaisvę ir buvo išvežtas į Angliją, čia laukė, kol bus surinkti pinigai jam išpirkti. Prancūzijoje regentu liko jo sūnus Karolis (pagal jo valdomą Dofinė sritį dažniausiai vadintas dofinu Karoliu; nuo 1364 karalius Karolis V). Prancūzija nebesurinko lėšų naujai kariuomenei, dėl išplitusio plėšikavimo sukilo valstiečiai (Žakerija). Eduardui III 1359 pradėjus naują kampaniją Prancūzija nebesipriešino. Pagal 1360 Brétigny taikos sutartį Prancūzijos pietvakarinė dalis atiteko Anglijai.
Crécy mūšis (Jeano Froissart’o kronikos iliuminacija, 15 a., Prancūzijos nacionalinė biblioteka)
Agincourt’o mūšis (Thomaso Walsinghamo St Albanso kronikos iliuminacija, 15 a. pradžia, Lambetho rūmų biblioteka Londone)
Sulaukęs pilnametystės Karolis V pertvarkė kariuomenę, sudarė sąjungą su Kastilijos ir Leono karaliumi Henriku II, talentingi vadai jam padėjo be didelių mūšių išsekinti priešą ir atgauti didelę prarastos teritorijos dalį. 1380 mirus Karoliui V ir valdžią perėmus mažamečiui Karoliui VI (1392 susirgo psichikos liga) Prancūzijai ėmė nebesisekti. Karaliaus valdžios susilpnėjimas paskatino diduomenės vidaus karą (armanjakai ir burginjonai). Tuo pasinaudojo naujasis Anglijos karalius Henrikas V. Sudaręs sąjungą su Burgundijos kunigaikščiu jis greitai užėmė Prancūzijos šiaurinę ir vakarinę dalis, Paryžių. 1415 anglai laimėjo Agincourt’o mūšį ir pradėjo Normandijos bei Prancūzijos šiaurės vakarinės dalies nukariavimą. 1420 sudaryta Troyes taika, pagal ją Henrikas V vedė Karolio VI seserį Kotryną ir buvo paskelbtas Prancūzijos sosto įpėdiniu. Šių sąlygų nepripažino ir toliau kariavo Prancūzijos centrinės ir pietinės dalies gyventojai, ištikimi Karolio VI (m. 1422) sūnui dofinui Karoliui (nuo 1429 Karolis VII, iki karūnavimo dažniausiai vadintas tiesiog dofinu).
Jeanne d’Arc (iliuminacija iš rankraštinės Antoine’o Dufour knygos Garsių moterų gyvenimai, Les vies des femmes célèbres, 1504, Thomas Dobrée muziejus Nantes’e)
Šimtamečio karo svarbiausias persilaužimas įvyko per Orleano apsiaustį, kai dofinui padėti pasiprašė vyriškais drabužiais apsirengusi Jeanne’a d’ Arc. Jos vadovaujama kariuomenė nutraukė Orleano apsiaustį, ji pati vėliau padėjo dofinui nužygiuoti į Reimsą, čia jis buvo karūnuotas Prancūzijos karaliumi. Jeanne’os d’Arc žygiai buvo daugiau dvasinė nei karinė pergalė, padėjusi sutelkti karo demoralizuotą Prancūziją. Karas išsekino ir Angliją, ji viena nebegalėjo išlaikyti užkariautų žemių. Jos sąjungininkui Burgundijos kunigaikščiui Pilypui Gerajam 1435 susitaikius su Karoliu VII anglai paliko Paryžių. 1444 sudarytos paliaubos, po 5 metų joms pasibaigus Prancūzija greitai atsikovojo Normandiją ir Pietvakarinę Prancūziją (Akvitaniją). Po Šimtamečio karo baigėsi Prancūzijos ekonominis ir demografinis nuosmukis, per karą susikūrė Prancūzijos centralizuoto valdymo institucijos. Labai sustiprėjo Anglijos ir Prancūzijos gyventojų tautinės tapatybės jausmai (jie pasijuto ne tiek skirtingų karalių pavaldiniais, kiek skirtingomis tautomis). Anglijoje teritorijų žemyne praradimas privertė valdžią labiau rūpintis šalies vidaus raida.
Orleano apsiaustis (iliuminacija iš Martialo Overniečio, d'Auvergne, eiliuotos kronikos Karolio VII mirties vigilijos, Les Vigiles de la mort de Charles VII, apie 1483, Prancūzijos nacionalinė biblioteka)
2803