skiẽpijimas, vakcinãcija, būdas, padedantis sukelti žmogui dirbtinį aktyvų imunitetą kai kurioms infekcinėms ligoms; aktyvioji imunizacija, imunoprofilaktikos viena rūšių. Skiepijimas nuo užkrečiamųjų ligų priskiriamas prie didžiausių žmonijos atradimų. Pagal veiksmingumą, poveikį mirtingumui, apsaugą nuo luošumo vakcinų skiepijimas užima antrą vietą po geriamojo vandens kokybės svarbos nustatymo. Skiepijimu siekiama dviejų pagrindinių tikslų – saugoti asmenį nuo ligų ir riboti šių ligų plitimą visuomenėje. Visuotinai pripažinta, kad skiepijimas yra ekonomiškai efektyviausia ir santykinai nebrangi visuomenės sveikatos priežiūros priemonė. Skiepijama į organizmą suleidžiant tam tikrą vakcinos kiekį. Vakcinos švirkščiamos į poodį, odą, raumenis, įtrinamos į odą, lašinamos į nosį, geriamos. Praėjus 1–2 savaitėms po skiepijimo organizme pasigamina antikūnų prieš ligos sukėlėją, iš kurio pagaminta vakcina buvo įskiepyta. Atsiranda aktyvus dirbtinis imunitetas tai ligai, nuo kurios žmogus buvo paskiepytas, todėl jis ja nebeserga arba serga lengva jos forma. Imuniteto trukmė priklauso nuo vakcinos rūšies, organizmo reaktyvumo, atsparumui palaikyti taikoma revakcinacija. Praėjus kelioms valandoms po skiepijimo gali atsirasti vietinė (paraudimas, patinimas, skausmas įšvirkštimo vietoje) ir bendra (silpnumas, karščiavimas, galvos skausmas ir kt.) organizmo reakcija, kuri atspindi organizmo imuninį atsaką. Dažniausiai šie negalavimai praeina savaime po 1–2 parų.

Istorija

Skiepijimo pradžia siejama su gydytoju E. Jenneriu, kuris atliko garsųjį karvių raupų įskiepijimo eksperimentą ir 1798 jį nuodugniai aprašė. Pirmosios vakcinos buvo kuriamos nuo plačiausiai paplitusių, grėsmingų gyvybei ir luošinančių užkrečiamųjų ligų: raupų, pasiutligės, poliomielito. Skiepijimo metodiką kūrė ir tobulino L. Pasteuras, jis 1881 sukūrė pirmuosius skiepus nuo juodligės, 1885 pirmą kartą paskiepijo žmogų nuo pasiutligės. Skiepijimais pasaulyje išnaikinti raupai, beveik panaikintas poliomielitas, daug pažengusi tymų likvidavimo programa, labai sumažėjo sergamumas daugeliu užkrečiamųjų ligų, vadinamųjų vaikiškųjų infekcijų.

Lietuvoje

Skiepyti (nuo raupų) pradėta 1803 Vilniaus universitete. J. Franko, susirašinėjusio su E. Jenneriu, ir Augustu Louis Bécu (1771–1824) iniciatyva 1808 Vilniuje prie Vilniaus universiteto terapijos klinikos įkurtas Vakcinacijos institutas – labdaros įstaiga, veikusi iki 1831. Institute buvo gaminama vakcina nuo raupų, stebimi paskiepyti žmonės, mokomi skiepyti gydytojai ir studentai, rengti straipsniai spaudoje. 1897 Vilniuje įsteigta viena seniausių pasaulyje Pasteuro stotis. 1991 įkurtas Imunoprofilaktikos centras, 2009 10 01 – Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras. Būtent dėl skiepijimo pastaruoju dešimtmečiu Lietuvoje labai sumažėjo sergamumas kokliušu, tymais, epideminiu parotitu, raudonuke. Jau daugelį metų neregistruojama susirgimų įgimtu raudonukės sindromu ir naujagimių stablige, registruojami tik pavieniai vyresnio amžiaus žmonių difterijos ir stabligės atvejai, sergamumui hepatitu B būdinga mažėjimo tendencija.

Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorius parengtas ir nuolat tobulinamas atsižvelgiant į Pasaulio sveikatos organizacijos išplėstinės imunizacijos programos reikalavimus, t. p. į Europos Sąjungos teisės aktų, reglamentuojančių vakcinomis valdomų užkrečiamųjų ligų epidemiologinę priežiūrą ir profilaktiką, nuostatas. Į Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių įtrauktos vakcinos nuo ligų, kurios gali reikštis sunkia forma, kilti komplikacijų ar net sukelti mirtį. Panašius skiepijimo kalendorius turi ir kitos Europos Sąjungos šalys.

1955