Soviẽtų Socialstinių Respùblikų Sjunga (rus. Sojuz Sovetskich Socialističeskich Respublik), Soviẽtų Sjunga (Sovetskij Sojuz), SSRS, valstybė Rytų Europoje ir Azijoje, gyvavusi 1922–91. Apėmė dabartines Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Moldaviją, Armėniją, Azerbaidžaną, Gruziją, Kazachiją, Kirgiziją, Tadžikiją, Turkmėniją, Uzbekiją ir 1940 okupuotas bei aneksuotas Baltijos valstybes (Estiją, Latviją ir Lietuvą).
SSRS susikūrimas ir raida 20 a. 3–4 dešimtmetyje
SSRS susikūrė 1922 12 30, bolševikams laimėjus Rusijos pilietinį karą ir sovietų valdžiai įsitvirtinus didžiojoje buvusios carinės Rusijos imperijos teritorijos dalyje.
Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos žemėlapis
Iš pradžių SSRS sudarė 4 respublikos: Rusijos Sovietų Federacinė Socialistinė Respublika (RSFSR), Ukraina, Baltarusija ir Užkaukazės Sovietų Federacinė Socialistinė Respublika (ją sudarė Sovietų Rusijos karine jėga 1920–21 sukurtos Armėnijos, Azerbaidžano ir Gruzijos Sovietų Socialistinės Respublikos). Nuo pat pradžių SSRS kūrėsi kaip autoritarinė valstybė. Jos vidaus raidoje ryškėjo dvi pagrindinės tendencijos: didėjo centrinės valdžios svarba, bet daugėjo sąjunginių respublikų (žemėlapis Sovietų Sąjunga 1922–91) ir kitų nacionalinių administracinių vienetų. Formaliai sąjunginės respublikos buvo nepriklausomos ir galėjo išstoti iš SSRS, bet iš tikrųjų tokios galimybės neturėjo. Pagal 1924 01 Konstituciją SSRS aukščiausiąja įstatymų leidžiamąja institucija formaliai tapo SSRS tarybų suvažiavimas, tarp suvažiavimų valdė Centrinis vykdomasis komitetas, kuris skyrė Liaudies komisarų tarybą (vyriausybę).
Faktiškai visus svarbiausius klausimus sprendė Visasąjungunės komunistų partijos (bolševikų) Centro komiteto politinis biuras (Sovietų Sąjungos komunistų partija, SSKP). Po V. Lenino mirties (1924 01) komunistų partijai ir valstybei ėmė vadovauti J. Stalinas. Stalinizmo laikotarpiu SSRS 3 dešimtmečio pabaigoje–4 dešimtmečio pradžioje tapo totalitarine valstybe.
Nuo 1921 bolševikai vykdė Naująją ekonominę politiką; ji laikinai pagerino ūkio padėtį, bet reformos nebuvo nuoseklios, pinigai nuvertėjo, SSRS ūkis nebuvo integruotas į pasaulio ekonomiką. 1926–29 kilo krizė, buvo pereita prie komandinio administracinio valdymo ir centralizuotos ekonomikos, nuo 1929 plėtotos pagal penkmečių planus. Prasidėjo šalies industrializacija, kurios pagrindinis tikslas buvo sunkiosios karo pramonės sukūrimas. Statybose, pramonėje plačiai naudotas pigus kalinių ir tremtinių darbas, tam 1929 pradėta kurti vadinamųjų priverčiamojo darbo stovyklų sistema (GULAG). 1929–53 SSRS kalėjo daugiau kaip 20 mln. žmonių. 1923–24 įvykdyta karinė reforma (kariuomenė įgijo aiškią struktūrą), plėtota karo pramonė. 1931–32 SSRS teko maždaug pusė pasaulinio technologijų eksporto, tai leido SSRS plėtoti sunkiąją pramonę. Atsirado naujų pramonės šakų (aviacijos, automobilių ir kitų), šiek tiek sumažėjo SSRS atsilikimas nuo Vakarų valstybių. Svarbiausias valiutos, reikalingos naujoms technologijoms užsienyje pirkti, šaltinis buvo grūdai.
1929 nuspręsta žemės ūkio ekonominio efektyvumo siekti įgyvendinant pagreitintą kolektyvizaciją; vykdant terorą valstiečių atžvilgiu sunaikinta apie 3 mln. pasiturinčių valstiečių (vadinamųjų buožių) ūkių, 1932 Ukrainoje, Šiaurės Kaukaze, Pavolgyje, Pietų Urale ir Kazachijoje kilo badas (mirė apie 7 mln. žmonių). 1936 konstitucijoje paskelbta, kad socialistinė visuomenė SSRS jau sukurta, tuo pat metu prasidėjo didžiausių stalininių represijų laikotarpis (Didysis valymas). Smurtu pagrįsta sistema pasiekė tik kai kurių pramonės šakų laimėjimų. Darbininkai įgijo tam tikrų socialinių garantijų (7 valandų darbo diena, teisė į mokamas atostogas, senatvės pensija, nemokamas gydymas ir kita), kaimo gyventojai tokių garantijų neturėjo, valdžios represijos skatino juos keltis į miestus; vis dėlto SSRS išliko agrarine šalimi. 3 dešimtmetyje dar stengtasi plėtoti SSRS tautų kultūrą (vadinamoji baltarusizacija ir kita), bet nuo 4 dešimtmečio sovietinėse respublikose imta įgyvendinti rusinimo politiką.
J. Stalinas (centre) su su kitais SSRS valstybės veikėjais (iš kairės į dešinę): V. Molotovu, A. Mikojanu, K. Vorošilovu ir M. Kalininu (1937)
SSRS užsienio politika pirmiausia siekė sovietinės valstybės diplomatinio pripažinimo. Dar Genujos konferencijoje 1922 04 16 dvišale Rapallo sutartimi Vokietija juridiškai pripažino Sovietų Rusiją. 1924–25 SSRS užmezgė diplomatinius santykius su Didžiąja Britanija, Prancūzija, kitomis šalimis. 1933 SSRS pripažino Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV). 20 a. 4 dešimtmetyje Versalio sistemai suirus SSRS siūlė riboti ginkluotę ir imtis priemonių prieš nacizmo bei fašizmo plitimą (1934 ji įstojo į Tautų Sąjungą, 1935 pasirašė sutartį su Prancūzija ir Čekoslovakija dėl pagalbos Čekoslovakijai galimos Vokietijos agresijos atveju, bet ši sutartis nesutrukdė 1938 rudenį naciams aneksuoti Čekiją), kartu J. Stalino vadovybė kišosi į kitų šalių vidaus reikalus, slapta bendradarbiavo su nacių Vokietija. Santykiuose su artimiausiais vakarų kaimynais (Baltijos šalimis, Suomija, Lenkija, Rumunija) SSRS vis dažniau naudojo politinį šantažą tikėdamasi netrukus susigrąžinti buvusias Rusijos imperijos teritorijas. Vokietijos agresija prieš Čekoslovakiją 1938 privertė Didžiąją Britaniją ir Prancūziją pradėti derybas su SSRS, kurios diplomatai stengėsi pasinaudoti šių valstybių ir Vokietijos priešprieša. Slaptos derybos su Vokietija baigėsi 1939 08 23 Maskvoje pasirašytu Molotovo–Ribbentropo paktu, kuriuo Rytų Europa padalyta į SSRS ir Vokietijos įtakos sferas.
II pasaulinio karo metai
Nacių Vokietijai 1939 09 01 užpuolus Lenkiją 09 17 ją užpuolė ir SSRS įžengdama į Vakarų Ukrainą ir Vakarų Baltarusiją. Ji pripažino Lenkijos valstybės likvidavimo teisėtumą, 1939 09 28 pasirašė su Vokietija sutartį Dėl draugystės ir sienų. 1940 vasarą aneksuotos Baltijos valstybės, jas pradėta sovietizuoti (apie šio laikotarpio Lietuvos istoriją Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas). 1939 11 SSRS pradėjo SSRS–Suomijos karą. Suomija nepriklausomybę apgynė, bet neteko Karelijos sąsmaukos, dalies Karelijos (sudaryta Karelijos‑Suomijos Sovietų Socialistinė Respublika, 1940–56). Karas sukėlė neigiamą Vakarų šalių reakciją – 1939 12 SSRS pašalinta iš Tautų Sąjungos. 1940 SSRS privertė Rumuniją perduoti jai Besarabiją – čia sukurta Moldavijos Sovietų Socialistinė Respublika. II pasaulinio karo pradžioje SSRS išplėtė savo teritoriją 400–500 km į vakarus. Represuota šimtai tūkstančių okupuotų žemių gyventojų. 1940 prie Katynės (Smolensko srityje) ir Tverės srityje sušaudyta apie 20 000 Lenkijos karininkų, 1939 09 patekusių į SSRS nelaisvę.
Karui SSRS ruošėsi iš anksto – 1939–41 itin išsiplėtė jos karo pramonė, šalies rytuose pradėjo veikti naujų karinių įmonių. Vokietijai 1941 06 22 užpuolus SSRS (SSRS–Vokietijos karas) Didžiosios Britanijos ir JAV vyriausybės jau 1941 vasarą pareiškė remsiančios SSRS. 1941 07 12 ir 1942 05 26 pasirašytos sutartys su Didžiąja Britanija, 1942 06 11 – su JAV. SSRS ragino Sąjungininkus kuo greičiau atidaryti antrąjį frontą Prancūzijoje (tai padaryta tik 1944 06 06). Kremlius, tikėdamasis JAV ir Didžiosios Britanijos materialinės bei karinės pagalbos, iš dalies keitė sovietinę ideologinę doktriną; 1943 05 nustojo veikti Komunistų internacionalas, 1943 09 stačiatikiams leista rinkti patriarchą, 1944 Internacionalą pakeitė naujai sukurtas SSRS valstybinis himnas. Karas nenutraukė represijų: ištremti visi Povolgio vokiečiai (1941), Krymo totoriai, čečėnai ir ingušai (1944).
SSRS pergalė kare su nacių Vokietija buvo pasiekta pirmiausia dėl didelių žmonių išteklių (mūšiuose žuvo apie 9 mln. žmonių, iš viso – apie 28 mln. žmonių) ir geopolitinių šalies ypatumų; didelė teritorija, vokiečiams nepalankios gamtinės sąlygos, kurios leido SSRS laimėti laiko ir pritraukti rezervų. Teherano konferencijoje (1943), Jaltos konferencijoje ir Potsdamo konferencijoje (abi 1945) JAV, Didžiosios Britanijos ir SSRS vadovai sutarė dėl bendrų veiksmų prieš nacių Vokietiją ir jos sąjungininkus, nubrėžė pagrindines pokario pasaulio santvarkos gaires: J. Stalinas Rytų Europoje rengėsi įtvirtinti prosovietinį režimą. Sąjungininkams nuolaidžiaujant SSRS 1945 aneksavo Karaliaučiaus kraštą (Kaliningrado sritis).
Pokario ir atšilimo laikotarpis
Po karo atkurti SSRS ūkį siekta administracinėmis priemonėmis – ilginant darbo dieną, plačiai naudojant kalinių, tremtinių šeimų ir karo belaisvių darbo jėgą. Militarizuojant pramonę gyventojų gyvenimo ir buities sąlygos beveik nepagerėjo, toliau buvo vykdomos represijos. Tik J. Stalinui mirus (1953 03) ir naujajam SSKP Centro komiteto I sekretoriui N. Chruščiovui SSKP XX suvažiavime (1956) pasmerkus J. Stalino asmens kultą, represijų mastas sumažėjo. 1955 buvo sudarytos specialiosios komisijos, kurios tyrė situaciją lageriuose, prasidėjo jų uždarymo procesas, paleista ir reabilituota dalis politinių kalinių ir tremtinių. Atsirado sąlygos ribotai žodžio laisvei (atšilimas).
J. Stalino 70 gimimo metų iškilmės Maskvoje, 1949. Iš kairės: P. Togliatti, S. Budionnas, L. Kaganovičius, M. Suslovas, Mao Dzedongas, M. Bulganinas, J. Stalinas, A. Vasilevskis, N. Chruščiovas, D. Ibárruri, G. Gheorghiu-Dejas, N. Švernikas, G. Malenkovas, L. Berija, K. Vorošilovas, V. Molotovas, A. Mikojanas, M. Rákosi
Pokario SSRS užsienio politika numatė Rytų Europoje kuriant komunistinius režimus prie SSRS sienų suformuoti vadinamąją saugumo juostą, plėsti SSRS įtaką pasaulyje. 1955 SSRS sukūrė Varšuvos sutarties karinį bloką. Šaltojo karo sąlygomis SSRS buvo sukurtas branduolinis ginklas. Rytų Vokietijoje ir kitose Varšuvos sutarties šalyse SSRS įgyvendino socialistinius ekonomikos pertvarkymus: nacionalizavo pramonę, įvykdė agrarinę reformą (dar 1949 SSRS iniciatyva įkurta Ekonominės savitarpio pagalbos taryba). N. Chruščiovo vadovavimo laikotarpiu SSRS tarptautinėje politikoje įvyko tam tikrų permainų. 1953 atkurti diplomatiniai santykiai su Jugoslavija (nutraukti 1949). 1955 pasirašyta JAV ir SSRS sutartis dėl abiejų šalių kariuomenių išvedimo iš Austrijos. 1956 12 SSRS pasirašė karo padėtį su Japonija naikinančią sutartį, atkūrė su ja diplomatinius santykius (dėl ginčijamų teritorijų taikos sutartis nepasirašyta dar ir 21 a. pradžioje).
pasaulio komunistinių partijų vadovai per J. Stalino laidotuves (Maskva, 1953 03)
1956 paskelbta nauja tarptautinės politikos koncepcija formaliai pripažino socialistinės orientacijos šalių teisę rinktis savo raidos kelią, bet Rytų Vokietijos gyventojų protestai (1953) ir Vengrijos revoliucija (1956) buvo brutaliai numalšinti. Pabrėždama būtinybę bendradarbiauti su Vakarų valstybėmis SSRS ir toliau siekė plėsti savo įtaką pasaulyje, ypač Trečiojo pasaulio šalyse. Turėdama didžiulę karinę galią (nuo 1949 – ir branduolinį ginklą), būdama viena Jungtinių Tautų steigėjų (1945), Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos nuolatine nare, turinčia veto teisę, SSRS tapo viena iš dviejų vadinamųjų supervalstybių, kuri, varžydamasis su JAV, darė didžiulę įtaką tarptautiniams santykiams.
Varšuvos sutarties ir NATO (įkurta 1949) karinių blokų priešprieša sukėlė keletą krizių. Vakarams atsisakius pripažinti Rytų Vokietijos sienas 1961 buvo pastatyta Berlyno siena. Šaltojo karo kulminacija buvo Karibų krizė (1962).
Stagnacijos laikotarpis
1964 nušalinus N. Chruščiovą jį pakeitė konservatyviųjų jėgų statytinis L. Brežnevas. Komunistų sukurta valstybinio valdymo sistema iš esmės negalėjo būti reformuota ir 20 a. 7 dešimtmetyje ją ištiko stagnacija, kuri tęsėsi iki 9 dešimtmečio vidurio sukeldama visuotinę politinę ir ekonominę krizę. 1962 miestų gyventojų skaičius pirmąkart viršijo kaimo gyventojų skaičių, bet žemės ūkio plėtotės tempai liko lėti (8 dešimtmetyje pusė SSRS kolūkių buvo nuostolingi), todėl SSRS teko nuolat importuoti grūdus iš Vakarų valstybių. 1965 padaryta struktūrinių reformų: pramonės įmonėms suteiktas tam tikras savarankiškumas, bet planinės sistemos nepavykus suderinti su rinkos ūkio dėsniais vėl grįžta prie senų diktato metodų. 8 dešimtmetyje padidėjęs Vakarų Sibiro naftos eksportas į Europą teikė SSRS papildomų pajamų. Šaltojo karo politika vertė, nepaisant reformų nesėkmių, hipertrofuotai plėtoti karo pramonę. SSRS ekonomika vis labiau priklausė nuo importuojamos produkcijos, 9 dešimtmečio pradžioje ekstensyvios ekonomikos plėtros galimybės buvo išnaudotos. 1977 priimtoje naujoje SSRS konstitucijoje ji oficialiai paskelbta visos liaudies valstybe, pabrėžta SSKP vadovavimas. Po L. Brežnevo mirties (1982 11) naujoji SSKP ir SSRS vadovybė J. Andropovo iniciatyva bandė sugriežtinti drausmę, kovoti su korupcija, didinti įmonių savarankiškumą. Plėtėsi SSKP ir valstybės biurokratinis aparatas, represinių institucijų galia, bet esminių sistemos permainų nevyko. Padėtis mažai keitėsi po J. Andropovo mirties (1984 02) SSKP vadovu tapus K. Černenkai. SSRS ir Rytų Europos šalių tarpusavio santykiai nuo 7 dešimtmečio pabaigos (1968 numalšinus Prahos pavasarį) buvo pagrįsti Brežnevo doktrina. 8 dešimtmetyje (iki 1979) SSRS laikėsi vadinamosios tarptautinės įtampos mažinimo politikos, jos pradžia – SSRS ir Vakarų Vokietijos 1970 sutartis, kuria susitariančios pusės pripažino Oderio–Neisės liniją ir Vokietijos Federacinės Respublikos–Vokietijos Demokratinės Respublikos sienos neliečiamumą. 1971 pasirašyta SSRS, JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos sutartis dėl ypatingo Vakarų Berlyno statuso. 1972 ir 1979 JAV ir SSRS sutartimis apribota branduolinė ginkluotė. 1975 Helsinkio pasitarime SSRS kartu su kitomis valstybėmis pasirašė Helsinkio deklaraciją, skelbiančią taikaus sambūvio principus ir patvirtinančią Europos sienų neliečiamumą. Baimindamasi naujojo Afganistano vadovo H. Amino provakarietiškos orientacijos SSRS 1979 12 įvedė į Afganistaną savo kariuomenę ir pradėjoAfganistano karą, dėl kurio labai sustiprėjo tarptautinė įtampa.
Pertvarka. SSRS žlugimas
1985 03 SSKP Centro komiteto generaliniu sekretoriumi išrinktas M. Gorbačiovas pabandė nuosaikiomis politinėmis ir ekonominėmis reformomis, pavadintomis pertvarka, atnaujinti ir sumoderninti socializmą. 1987 06 paskelbta, kad atsisakoma administracinių ūkio valdymo metodų ir pereinama prie rinkos ūkio principų. 1988 įstatymu leista verstis individualia veikla ir steigti privačias įmones – kooperatyvus. Svarbiausiu pertvarkos laimėjimu tapo vadinamasis viešumas – tam tikra kritikos, žodžio laisvė (1986 susilpninta cenzūra, žodžio laisvė įtvirtinta 1990 Spaudos įstatymu). Pradėta mažinti biurokratines institucijas (1986–89 sąjunginių ministerijų administracijos aparatas sumažėjo nuo 2,6 iki 1,5 mln. žmonių). 1985 11 ir 1986 10 SSRS ir JAV vadovų susitikimuose sutarta sunaikinti dalį vidutinio nuotolio raketų. 1986 02 paskelbtas naujas SSRS tarptautinės politikos kursas: atsisakyta Šaltojo karo strategijos, buvo pabrėžiama būtinybė bendradarbiauti su Vakarų valstybėmis, bendražmogiškų vertybių prioritetas. 1989 02 SSRS kariuomenė išvesta iš Afganistano, 1989 11 atidaryta ir vėliau nugriauta Berlyno siena. 1991 07 panaikinus Varšuvos sutarties bloką SSRS kariuomenę pradėta išvesti iš Rytų Europos – Šaltojo karo laikotarpis baigėsi.
Pertvarkos idėja gimė ir pradėta įgyvendinti naujos kartos partinės nomenklatūros iniciatyva, bet pamažu į reformų procesą įsitraukė vis daugiau gyventojų ir jis tapo nekontroliuojamas. 1988 valstybė pripažino biudžeto deficitą. Nuo 1989 itin smuko gamybos lygis, labai trūko prekių. 1989 vasarą vyko dideli šachtininkų streikai.
1989 05 prasidėjusiame SSRS liaudies deputatų suvažiavime, kuriame turėjo būti sprendžiami esminiai valstybės klausimai, susidarė opozicinė vadinamoji tarpregioninė deputatų grupė (A. Sacharovas, B. Jelcinas, J. Afanasjevas ir kiti). Opozicinės demokratinės jėgos atsisakė socialistinių tikslų ir siekė kurti vakarietiško tipo liberalią visuomenę. Siekdamas išlaikyti valdžią M. Gorbačiovas laviravo tarp komunistų konservatorių ir radikaliųjų demokratų. Liaudies deputatų III suvažiavime 1990 03 panaikintas SSRS konstitucijos 6 straipsnis dėl SSKP vadovavimo, o M. Gorbačiovas išrinktas SSRS prezidentu. 1990 05 16 B. Jelcinas, varžęsis su M. Gorbačiovu dėl politinės valdžios, išrinktas RSFSR Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, 06 12 priimta Rusijos suvereniteto deklaracija, skelbianti RSFSR konstitucijos ir įstatymų viršenybę sąjunginių įstatymų atžvilgiu.
SSRS prezidentas M. Gorbačiovas savo darbo kabinete SSRS žlugimo išvakarėse (Maskva, 1991 12 01)
Prasidėjo vadinamasis įstatymų karas ir atviras M. Gorbačiovo konfliktas su B. Jelcinu. Po referendumo dėl Rusijos prezidento pareigybės įvedimo 1991 06 B. Jelcinas išrinktas Rusijos prezidentu. Susidarė dvivaldystė: sąjunginių valdžios institucijų funkcijos kartojo RSFSR įstaigų funkcijas.
1991 SSRS ūkį ištiko staigus nuosmukis; plataus vartojimo prekės pabrango 3–4 kartus. Iždo pajamos, palyginti su 1990, sumažėjo 20 %, infliacija siekė 10 % kas mėnesį – grėsė hiperinfliacija. Paaštrėjo tautinis klausimas. Lietuva 1990 03 11 pirmoji paskelbė atkurianti nepriklausomybę. Sąjunginė valdžia nepriklausomybės nepripažino, bet precedentas buvo sukurtas. Tbilisyje, Vilniuje, Rygoje, Baku prieš taikius gyventojus panaudota karinė jėga. Dėl etninių konfliktų SSRS 1991 buvo apie 1 mln. pabėgėlių. M. Gorbačiovo iniciatyva 1991 03 17 surengtas referendumas – oficialiais duomenimis, SSRS išsaugojimui pritarė 76 % gyventojų. 1991 04 23 Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Kazachijos, Azerbaidžano, Kirgizijos, Tadžikijos ir Turkmėnijos vadovai pareiškė, kad būtina reformuoti SSRS ir sudaryti naują sąjunginę sutartį, kuria respublikoms būtų suteikta daugiau autonomijos. 1991 06 parengtas sutarties projektas, ją planuota pasirašyti 08 20, bet 1991 08 19 sovietinių funkcionierių grupuotė įvykdė Rugpjūčio pučą. Ypatingosios padėties įvedimas motyvuotas būtinybe priešintis valdžios siekiančioms radikalioms jėgoms (iš tikrųjų siekta sukliudyti pasirašyti naująją sutartį). Panaudoti jėgos perversmininkai nesiryžo ir 08 21 pučas žlugo. SSKP perversme tiesiogiai nedalyvavo, bet jos Centro komiteto nariai sudarė Ypatingosios padėties komitetą, dalis partijos komitetų palaikė sąmokslininkus; tai suteikė pagrindą Rusijos Aukščiausiajai Tarybai pateikti M. Gorbačiovui ultimatyvų reikalavimą paleisti SSKP. 1991 08 23 SSKP veikla buvo sustabdyta, po masinių antikomunistinių demonstracijų 1991 11 026 ji uždrausta.
SSKP žlugus ir įsigalėjus B. Jelcino vadovaujamai Rusijos Aukščiausiajai Tarybai (plačiau Rusijos istorija) SSRS iširimas tapo neišvengiamas. Sovietinės respublikos viena po kitos paskelbė nepriklausomybę. M. Gorbačiovo bandymas atnaujinti derybas dėl naujos sąjunginės sutarties pasirašymo nedavė rezultatų. 1991 12 08 netoli Minsko Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos vadovai pasirašė Belovežo susitarimą, konstatuojantį, kad SSRS liovėsi egzistuoti ir sudaroma Nepriklausomų Valstybių Sandrauga. 1991 12 25 M. Gorbačiovas atsistatydino iš nebeegzistuojančios SSRS prezidento pareigų. SSRS teisių ir vietos Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje perėmėja tapo Rusija.
L: R. Pipes The Formation of the Soviet Union. Communism and Nationalism, 1917–1923 Cambridge ²1964; Z. Brzeziński The Grand Failure: The Birth and Death of Communism in the 20th Century New York 1989; G. Hosking The First Socialist Society: A History of the Soviet Union from Within Harvard 1992; M. Geller, A. Nekrič Utopija u vlasti. Istorija Rossii: 1917–1995 Moskva 1996; P. Kenez A History of the Soviet Union from the Beginning to the End Cambridge 1999; N. Verth Histoire de l’Union Soviétique. De l’Empire russe à la CEI, 1900–1991 Paris 2001.
Santykiai su Lietuva
20 a. 3 dešimtmetyje SSRS ne kartą diplomatinėmis notomis demonstravo Lietuvai savo paramą, tikėdamasi pasinaudoti nesutarimais tarp Lietuvos ir Vilniaus kraštą okupavusios Lenkijos, siekdama įtraukti Lietuvą į savo įtakos sferą. Šią politiką atspindi ir 1926 Lietuvos–SSRS nepuolimo ir neutraliteto sutartis. Ji Lietuvai buvo naudinga, nes trumpam iškėlė į didžiosios politikos areną. Tuo metu SSRS nuolat darė Lietuvai diplomatinį spaudimą, stengėsi remti sau palankią lietuvių politinę grupuotę (net pinigais), bet neįsikišo, kai po 1926 Gruodžio septynioliktosios perversmo buvo nuteisti ir sušaudyti 4 komunistai. Lietuvoje veikiantys komunistai siekė destabilizuoti vidaus padėtį.
Vilniaus krašto problema Sovietų Sąjungai buvo naudinga – leido kištis į Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykius. Neišspręstų teritorinių problemų turinti Lietuva buvo priversta priimti SSRS diplomatinę paramą. SSRS trukdė Baltijos šalims vykdyti vieningą užsienio politiką. Siekdama padaryti Lietuvą labiau priklausomą ir naudodamasi nacių Vokietijos 1934 pradėta Lietuvos ekonomine blokada, SSRS pirko Lietuvos žemės ūkio produkciją, sudarė sutarčių su kai kuriomis Lietuvos įmonėmis, svarstė galimybę Lietuvai parduoti ginklų.
Lietuvos užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis Maskvoje (1934; Rusijos Federacijos garso ir vaizdo archyvas)
Lietuva iš SSRS importavo naftos produktus, cementą, varį, anglis, cukrų, žemės ūkio techniką. 1938 Lietuvos prekyba su SSRS sudarė vos 6,2 % visos jos prekybos, tik 1939 11 pasirašyta Lietuvos ir SSRS prekybos sutartis. Manipuliuodama Lietuvos įvairių visuomenės sluoksnių interesais SSRS užmezgė ryšius su politikais, kultūros veikėjais (kultūrinis bolševizmas). Propagandos tikslais rengtos parodos, moksliniai mainai. Tautininkų iškelta tautos vienybės idėja, prezidento A. Smetonos skelbimasis tautos vadu, komunistų persekiojimas, ministro pirmininko A. Voldemaro (1926–29) SSRS diplomatams atvirai reikštas žavėjimasis B. Mussoliniu jau 20 a. 4 dešimtmetyje padėjo sovietiniams ideologams, vėliau ir propagandinėje istoriografijoje Lietuvos Respublikos vidaus santvarką vadinti fašistine, nors ji buvo kur kas liberalesnė už SSRS santvarką ir panaši į gretimų Latvijos ir Lenkijos autoritarinę santvarką.
Lietuvos vyriausybinė delegacija ir SSRS vadovai pasirašius Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartį (Maskva, 1939 10 10; Rusijos Federacijos garso ir vaizdo archyvas); antras iš kairės – J. Urbšys, ketvirtas iš dešinės – J. Stalinas
20 a. 4 dešimtmetyje SSRS diplomatinis spaudimas Lietuvai sustiprėjo. 1938 SSRS jau negynė Lietuvos Lenkijai ultimatyviai pareikalavus užmegzti diplomatinius santykius ir nacių Vokietijai 1939 ultimatumu pareikalavus Klaipėdos krašto. SSRS suartėjo su Vokietija, buvo pasirašytas Molotovo–Ribentropo paktas, kuris nulėmė Lietuvos ateitį. Lietuvai primesta 1939 10 10 Lietuvos–SSRS savitarpio pagalbos sutartimi SSRS Lietuvai perdavė Vilnių ir tik dalį Vilniaus srities, Lietuva įsipareigojo savo teritorijoje dislokuoti 20 000 SSRS karių. Išgalvotu pretekstu (SSRS kareivių dingimu Lietuvoje) 1940 06 14 SSRS Lietuvai įteikė ultimatumą (Sovietų Sąjungos ultimatumas Lietuvai): reikalavo teisti aukštus Lietuvos pareigūnus, sudaryti prosovietinę vyriausybę, įsileisti SSRS karinių dalinių. Ultimatumą Lietuvos vyriausybei priėmus 06 15 į Lietuvos teritoriją įžengė SSRS okupacinė kariuomenė (apie 150 000 karių).
Prasidėjo Lietuvos valstybės naikinimas, Lietuvos gyventojų genocidas, Lietuvos gyventojų kalinimas, Lietuvos sovietinimas, rusinimas ir kolonizavimas, Lietuvos gyventojų trėmimai. 1940 06 17 sudaryta marionetinė J. Paleckio vyriausybė, 1940 07 14 manipuliuojamai išrinktas Liaudies seimas, pažeisdamas 1938 Konstituciją, priėmė Lietuvos stojimo į SSRS deklaraciją. 1940 08 03 Lietuva SSRS Aukščiausiosios Tarybos nutarimu tapo sovietine respublika. SSRS okupacija buvo dar sunkesnė nei Rusijos imperijos. Totalitarinis režimas numatė masines deportacijas, sunaikinti Lietuvos politinės visuomenės sluoksnį, gynusį valstybės suverinitetą, kėsinosi į kultūros pagrindus, privatų gyvenimą, atimti piliečių teises, panaikinta privati nuosavybė, nacionalizuota žemė, įmonės. 1940 06 25 uždraustos visos partijos, palikta vienintelė legalizuota Lietuvos komunistų partija. Ekonominė infrastruktūra pertvarkyta SSRS pavyzdžiu. Vadovaujamus postus užėmė iš SSRS atvykę daugiausia rusų tautybės asmenys. Įvykdyta nacionalizuotos žemės reforma, įvesta griežta spaudos cenzūra, ideologizuotas mokslas, menas. Bažnyčią buvo bandoma paversti sovietų valdžios įrankiu, atskirti nuo Vatikano, nusavintas, naikintas bažnyčių turtas.
1941 06 22 kilus SSRS–Vokietijos karui Lietuvoje prasidėjo Birželio sukilimas. SSRS kariuomenei traukiantis iš Lietuvos įvykdytos kalinių žudynės Pravieniškėse, Rainiuose (Rainių žudynės), Panevėžyje ir kitur. Nuo 1944 vasaros SSRS kariuomenei okupuojant Lietuvą vėl griebtasi represijų. Jų pretekstas – užtikrinti karinę mobilizaciją, vėliau – kolektyvizaciją. Lietuvių ir tautinių mažumų Lietuvos gyventojų šeimos buvo tremiamos į SSRS Šiaurę, Komiją, Krasnojarsko, Altajaus kraštus, Kazachiją, Tolimuosius Rytus. Iš viso represuota apie 456 000 gyventojų. Po 1948 uždaryta daug bažnyčių. Lietuvos pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui buvo geriausiai organizuotas, truko ilgiausiai visoje SSRS. Po J. Stalino mirties 1953 Lietuvoje atsisakyta teroro ir genocido politikos, bet liko totalitarinė santvarka. Siekdamas įsitvirtinti valdžioje ir nušalinti senuosius partiečius SSRS vidaus reikalų ministras, Ministrų Tarybos pirmininko I pavaduotojas L. Berija bandė remtis sovietinių respublikų, t. p. LSSR, nacionaliniais kadrais, rusų tautybės pareigūnus keisti lietuviais. 1956 N. Chruščiovui SSKP 20 suvažiavime pasmerkus J. Stalino kultą ir prasidėjus „atšilimui“ ištremtiems Lietuvos gyventojams leista grįžti iš tremties vietų, bet daugeliui neleista apsigyventi Lietuvoje ir jos didžiuosiuose miestuose. 1957 A. Sniečkaus iniciatyva žymiems pasipriešinimo veikėjams ir Lietuvos Respublikos politikams buvo uždrausta grįžti į Lietuvą. SSRS okupacijos metais Lietuvoje plėtota pramonė, sovietinio tipo industrinė visuomenė, iš kitų SSRS respublikų atvyko tūkstančiai kvalifikuotų specialistų, iš SSRS vis daugiau buvo įvežama spalvotųjų metalų, naftos produktų, pramoninių technologijų, šilko, medvilnės. Iš LSSR į SSRS vežta elektrotechnikos prekių, betono konstrukcijų, baldų, popieriaus, trikotažo, vilnonių audinių, maisto produktų. Vykdyti bendri įmonių statybos projektai, Lietuvos gyventojai įsisavino plėšinius, tiesė Baikalo–Amūro magistralę, dirbo Surguto naftos verslovėse, melioravo kai kuriose Rusijos srityse žemes. Bendradarbiauta įvairiose mokslo srityse. Vėliau Lietuvoje ekonomikos, kultūros srityse vis labiau reiškėsi stagnacija, intensyvėjo rusifikacijos tendencijos – siekta plėsti rusų kalbos vartojimą vaikų darželiuose, mokyklose, žiniasklaidoje.
Į valdžią atėjus M. Gorbačiovui prasidėjo naujas Lietuvos ir SSRS santykių etapas. Ekonominis nuosmukis dėl naftos kainų mažėjimo pasaulyje, ir SSRS politinės sistemos krizė vertė sovietų valdžią imtis dalinių reformų. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, okupacinės valdžios kritikos, ekonominio ir politinio savarankiškumo reikalavimo žlunganti sovietinė imperija negalėjo užgniaužti jėga. 1989 12 07 LSSR panaikintas SSKP, vienintelės valdančiosios partijos, monopolis (Lietuvos komunistų partijos dauguma atsiskyrė nuo SSKP). 1990 02 – 03 Sąjūdis laimėjo LSSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimus. Sąjūdžio atsiradimas, jo vykdytos viešos akcijos – Molotovo–Ribbentropo pakto pasmerkimas, Baltijos kelias ir kitos – paskatino demokratinius procesus visoje SSRS, pirmiausia atkurti suverenitetą siekiančiose respublikose ir SSRS sostinėje Maskvoje. 1990 Lietuvos Aukščiausioji Taryba–Atkuriamasis Seimas paskelbtą Kovo 11 Aktą SSRS valdžia traktavo kaip SSRS teritorinio vientisumo pažeidimą, paskelbė ir organizavo Lietuvos ekonominę blokadą, rėmė marionetinių organizacijų (Jedinstvo) antilietuvišką veiklą. Sausio tryliktosios įvykiai pasauliui parodė SSRS nuopuolį ir bejėgiškumą. Žlugus Rugpjūčio pučui 1991 09 06 SSRS pripažino Lietuvos nepriklausomybę (Rusijos Federacija tai padarė jau 1991 07 29; Rusijos santykiai su Lietuva).
L: A. Kasparavičius Didysis X Lietuvos užsienio politikoje: 1926 metų Lietuvos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo sutarties sudarymo analizė Vilnius 1996; N. Šepetys Molotovo–Ribentropo paktas ir Lietuva Vilnius 2006; V. Žalys Lietuvos diplomatijos istorija (1925–1940) t. 1 Vilnius 2006; S. Grybkauskas Sovietinis „generalgubernatorius“: Komunistų partijų antrieji sekretoriai Sovietų Sąjungos respublikose Vilnius 2016; T. Remeikis Opposition to Soviet Rule in Lithuania, 1945–1980 Chicago 1980.
1088