Nýderlandai (ol. Nederland, pranc. Pays-Bas), vidurinių amžių Vakarų Europos istorinė sritis tarp Šiaurės jūros ir Ardėnų (dabartinės Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas ir nedidelė Šiaurės Rytų Prancūzijos dalis). Apėmė Reino, Šeldės ir Maaso upių deltas, todėl buvo vadinami Žemumų šalimis.
Antikos laikais čia buvo Romos provincijos: Belgika, Aukštutinė ir Žemutinė Germanija, apgyvendintos keltų ir germanų genčių. Ankstyvaisiais viduriniais amžiais regionas pateko frankų valdžion. 9 a. frankų imperatoriaus Karolio Didžiojo palikuonims dalijantis žemes Nyderlandai tapo Vidurinės frankų karalystės dalimi, dėl kurios po jos valdovo Lotaro I mirties kelis šimtmečius kovojo Prancūzija ir Šventoji Romos imperija. Čia susikūrė daugybė valdų: Brabanto, Gelderno, Limburgo, Liuksemburgo hercogystės, Flandrijos, Artois, Hainaut, Olandijos grafystės, Utrechto, Lježo, Tournai ir Cambrai vyskupijos. Feodališkai jos priklausė Šventosios Romos imperijos imperatoriaus vasalams (išskyrus Flandrijos didžiąją dalį, kurios grafo siuzerenas buvo Prancūzijos karalius). Fryzijoje ir Groningene jokio suvereno valdžia nesusikūrė.
14–15 a. daugumą šių žemių (vadinamosios Septyniolika provincijų) sujungė Burgundijos kunigaikščiai iš prancūzų Valua dinastijos, jos tapo Burgundijos valstybės dalimi. Čia susikūrė vienas svarbiausių to meto Vakarų Europos kultūros ir mokslo centrų. Iš čia kilo daug žymių vidurinių amžių filosofų, sukurta literatūros prancūzų ir flamandų kalbomis, įsikūrė Nyderlandų muzikos, architektūros ir vaizduojamosios dailės mokyklos. Tautiniu ir kalbiniu požiūriu Nyderlandai buvo nevienalytė teritorija, kai kurios žemės politiškai izoliuotos, bet jų kultūra iki 16 a. pabaigos laikoma vientisu kompleksu.
Burgundijos valstybei žlugus Nyderlandai atiteko Habsburgams. Šie prisijungė Fryziją ir kai kurias kitas žemes. Habsburgų dinastijos Šventosios Romos imperijos imperatorius Karolis V 1548 išleido Pragmatinę sankciją, pagal kurią visi Nyderlandai tapo nedalomu vienetu, priklausančiu Šventosios Romos imperijos Burgundijos apygardai. Nuo 1566 Nyderlandai priklausė tos pačios dinastijos Ispanijos karaliui Pilypui II. Nepatenkinti Septyniolikos provincijų gyventojai sukilo. Pietinėse provincijose Ispanijos valdžia išsilaikė, vėliau jos vadintos Ispanijos Nyderlandais. Šiaurinės provincijos sukūrė Jungtinių Provincijų respubliką (pagal ūkiškai labiausiai išplėtotą provinciją kitaip vadinamą Olandija). Po Ispanijos įpėdinystės karo (1701–14) Ispanijos Nyderlandai atiteko Austrijai ir buvo vadinami Austrijos Nyderlandais. Po Napoleono karų vykusio Vienos kongreso (1814–15) sprendimu abi buvusios Nyderlandų dalys ir Lježo vyskupija sujungtos į Nyderlandų karalystę, kurią valdė Oraniečių-Nassau dinastijos valdovas. Po 1830 Belgijos revoliucijos Pietų Nyderlandai atsiskyrė, buvo sukurta savarankiška Belgijos valstybė (dar Belgijos istorija, Nyderlandų istorija).