Abraõmas (hebr. ’aberāhām – išaukštintas tėvas, žmonių tėvas), Biblijos personažas, vienas žydų patriarchų, žydų giminės pradininkas. Teracho sūnus. Kilęs iš pietų Chaldėjos, Ūro miesto; gyveno Kanaano žemėje, bėgo į Egiptą, vėliau grįžo į Kanaaną. Turėjo du brolius – Araną ir Nachorą, vedė Arano dukterį Sarą, su kuria turėjo sūnų Izaoką. Vergė egiptietė Hagara jam pagimdė sūnų Izmaelį. Abraomas – pamaldumo, visiško paklusnumo Dievui pavyzdys. Dievas, norėdamas išbandyti Abraomo tikėjimą, liepė jam paaukoti savo sūnų Izaoką. Abraomas nesvyruodamas pakluso ir rengėsi tai padaryti, tačiau Dievo siųstas angelas jį sulaikė. Apie Abraomą rašoma Pr 12, 8 – 25, 10. Islame (Ibrahimas) laikomas arabų protėviu, vienu Mahometo pirmtakų.
Abraomas. Kilimo Izaoko aukojimas fragmentas (1156–90, Halberstadto katedra)