absoliùtinės konstrùkcijos, su kitomis sakinio dalimis nederinamų ir jų nevaldomų linksnių junginiai su dalyvių (kai kuriose kalbose – ir su daiktavardžių bei būdvardžių) formomis, atliekantys laiko, priežasties ir kitas prijungiamųjų sakinių šalutiniams dėmenims artimas funkcijas. Senovėje absoliutinių konstrukcijų būta daugelyje indoeuropiečių kalbų: senosiose indų kalbose buvo absoliutinis lokatyvas ir genityvas, senojoje graikų kalboje – genityvas, lotynų kalboje – abliatyvas, baltų, slavų ir germanų kalbose – datyvas. Lietuvių ir latvių kalbos išlaikė absoliutinį (arba savaiminį) naudininką, tik dalyvio forma šioje baltų kalbų konstrukcijoje dabar jau sustabarėjusi, nelinksniuojama.
2352
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.