Abubãceris (lot. Abubacer), tikr. Abū Bakr Muḥammad ibn ‘Abd al-Malik ibn Tufail apie 1115Guadix (Ispanija) apie 1185Marokas, Ispanijos arabų filosofas, neoplatonikas, mistikas. Avempacės mokinys.
Kalifo Abu Jakubo Jusufo (1163–84) viziris.
Pagrindinis veikalas – filosofinė apysaka Gyvasis Budinčiojo sūnus. Joje Abubaceris filosofijos problemas sprendė remdamasis racionalizmu, teigė, kad tiesą pažinti galima tik protu, todėl protas yra svarbesnis už tikėjimą. Pasaulis yra amžinas, o gamta nuolat evoliucionuoja. Gyvoji ir negyvoji gamta sudaro vienovę; žmogaus sugebėjimas mąstyti ir pažinti yra įgimtas ir realizuojamas stebint gamtą.
Kūrinys į lotynų kalbą išverstas 1671.
Parašė medicinos, geografijos, astronomijos veikalų (išlikę fragmentai). Užsakė Averojui parašyti Aristotelio veikalų komentarus, juose yra žinių apie Abubacerio pažiūras.
Abubacerio pažiūros veikė vidurinių amžių filosofus, D. Defoe, racionalistus.