adrenoblokãtoriai (lot. ad – prie + renalis – inkstų vaistai + angl. block – sulaikyti), vaistai, kurie blokuodami adrenoreceptorius sutrikdo impulsų sklidimą pro adrenergines sinapses. Pagal tai, kokius adrenoreceptorius blokuoja, skirstomi į α ir β adrenoblokatorius. α adrenoblokatoriai yra nespecifinio (neselektyvaus) ir specifinio (selektyvaus) veikimo. Nespecifinio veikimo adrenoblokatoriai (fentolaminas, fenoksibenzaminas) blokuoja α1 ir α2 adrenoreceptorius. Specifinio veikimo α adrenoblokatoriai (prazosinas, terazosinas, doksazosinas) veikia tik posinapsinius α1 adrenoreceptorius. Šie vaistai plečia odos, gleivinių, vidaus organų kraujagysles, ypač spazmuotas dėl katecholaminų pertekliaus. Vartojami artezinei hipertenzijai ir nepiktybinei prostatos hiperplazijai gydyti. β adrenoblokatoriai sąveikauja su β1 ir β2 adrenoreceptoriais, slopina širdį stimuliuojantį, bronchų lygiuosius raumenis atpalaiduojantį ir medžiagų apykaitą aktyvuojantį katecholaminų poveikį. Skirstomi į kardioselektyvius β adrenoblokatorius (atenololis, metoprololis, pindololis), kurie stipriau blokuoja β1 adrenoreceptorius ir neselektyvius β adrenoblokatorius (nadololis, propranololis), kurie vienodai blokuoja tiek β1, tiek β2 adrenoreceptorius. Vartojami krūtinės anginai, arterinei hipertenzijai, širdies ritmo sutrikimams, glaukomai gydyti.
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.