Afrikos egzarchatas

Ãfrikos egzarchãtas, Kartãginos egzarchãtas, valstybinis darinys, 585–698 gyvavęs Šiaurės Afrikoje (dalis dabartinių Alžyro, Tuniso, Libijos teritorijų), Korsikos ir Sardinijos salose, formaliai priklausomas nuo Bizantijos imperijos. Centras – Kartagina.

5 a. pirmoje pusėje buvusias Romos imperijos valdas Šiaurės Afrikoje, Korsikoje, Sardinijoje ir Balearų salose užėmė vandalai. 533–534 Bizantijos kariuomenė (vadas Belisarijas) vandalų karalystę nukariavo, imperatorius Justinianas I Didysis šioje teritorijoje įkūrė Afrikos prefektūrą. Apie 585 vietoj prefektūros įkurtas Afrikos egzarchatas. Egzarchas buvo kartu pasaulietinis valdytojas ir kariuomenės vadas. Tai pažeidė ankstesnį imperatoriaus Diokleciano valdžių atskyrimo principą, tačiau buvo būtina nuolatinės išorinės grėsmės sąlygomis. Afrikos egzarchatui, kaip ir Ravennos egzarchatui, buvo būdinga kaimo gyventojų vyravimas, aukštuomenės siekis emigruoti į didelius miestus už egzarchato ribų (pirmiausia į Konstantinopolį), didelė vietos religinių judėjimų įtaka visuomeniniam gyvenimui. Tai lėmė silpnesnę centrinės valdžios įtaką egzarchatams.

Kartaginos pastatų liekanos (tolumoje – Tuniso įlanka)

Pirmuoju Afrikos egzarchu tapo Genadijus (m. 598 ar 600), iki tol buvęs Afrikos prefektūros kariuomenės magistru ir sėkmingai kariavęs su kaimyninėmis gentimis. Jo įpėdinis egzarcho poste Heraklėjas Vyresnysis 608 pradėjo maištą prieš nepopuliarų imperatorių Foką. 610 šis buvo nušalintas nuo Bizantijos sosto ir žuvo, naujuoju imperatoriumi tapo Heraklėjo Vyresniojo sūnus Heraklėjas I. Jam valdant Afrikos egzarchato reikšmė ypač išaugo, iškilus Sasanidų Persijos grėsmei Heraklėjas I ketino valstybės sostinę perkelti iš Konstantinopolio į Kartaginą. 647 egzarchas Grigorijus pasinaudojo Bizantijos silpnėjimu dėl arabų užkariavimų ir pasiskelbė imperatoriumi, tačiau netrukus pats turėjo gintis nuo Omejadų. Afrikos egzarchatas gana sėkmingai kovojo su vestgotais dėl pietryčių Ispanijos, malšino berberų genčių sukilimus.

Egzarchatas nustojo egzistavęs dėl arabų invazijos: Kartagina krito 698, paskutinis Bizantijos forpostas Afrikoje Septemas (dabar Ceuta) – 709. Afrikos egzarchato teritorijoje susikūrė arabų valdoma Ifrikija – autonominė teritorija dabartinio Tuniso, Alžyro ir Libijos regionuose (Tuniso istorija).

1

-Afrikos prefektūra; -Ifrikija

1088

L: Ch. Diehl L'Afrique byzantine Paris 1896; J. R. Martindale The Prosopography of the Later Roman Empire Cambridge 1992.