agliutinacinės kalbos

agliutinãcinės kabos, vienas morfologinės klasifikacijos skiriamų kalbų tipų (šalia izoliacinių, fleksinių, inkorporacinių). Būdingiausias šių kalbų bruožas – vienareikšmiai kaitomųjų žodžio formų afiksai, kurie mechaniškai pridedami prie kamieno ir nei su juo, nei vienas su kitu nesusilieja, o pats kamienas gali eiti savarankišku žodžiu. Pvz., karaimų kyz ‘duktė’, iš ‘darbas’ (grynas kamienas), kyzlarymnyn ‘mano dukterų’/ išliarimniń ‘mano darbų’ (afiksas ‑lar /‑liar rodo daugiskaitą, ‑ym /‑im – savybinį linksnį, priklausymą ‘man’, ‑nyn /‑niń – kilmininką). Kuo sudėtingesnė kaitomosios žodžio formos gramatinė reikšmė, tuo daugiau afiksų reikia pridėti prie kamieno: kyz‑lar ‘dukterys’, kyz‑ym ‘mano duktė’, kyz-lar-ym ‘mano dukterys’, kyz-lar-ym-nyn ‘mano dukterų’. Agliutinacinėms kalboms būdingas afiksų balsio derinimas prie kamieno balsio kokybės: plg. kyzlar ‘dukterys’/ išliar ‘darbai’, kyzym ‘mano duktė’/ išim ‘mano darbas’. Agliutinacinių kalbų tipui priklauso tiurkų kalbos (ir karaimų), tungusų ir mandžiūrų, mongolų, finougrų, indoneziečių, japonų, korėjiečių, kai kurios indėnų ir afrikiečių kalbos.

330