aklamãcija (lot. acclamatio – šauksmas, šūksnis), pritarimo, pagarbos, džiaugsmo šūksniai ar posakiai. Senovės Romoje aklamacijos buvo šaukiamos per triumfo procesijas, teatruose, skiriamos valstybės pareigūnams, karo vadams, poetams. Viduriniais amžiais jomis buvo išreiškiamas minios pritarimas per rinkimus. Bizantijoje susiformavo 2 tipų aklamacijos – eufemija (skirta Bažnyčios dignitoriams; atlikdavo du dvasininkų chorai) ir polichronija (skirta imperatoriui ir jo šeimai; atlikdavo du pasauliečių chorai). Krikščionių liturgijoje aklamacija patvirtina tikėjimą, Dievo apreiškimą Evangelijose, Eucharistijoje. Dažna pamaldų aklamacija yra amen. Kitos svarbios aklamacijos: aleliuja (giedama prieš Evangelijos skaitinius, per atnašavimą, procesiją); Viešpatie, pasigailėk (kartojama litanijų maldose); Dėkojame Dievui; Garbė tau, Viešpatie; Šlovė tau, Kristau (reiškiama pagarba Dievo žodžiui).
2752
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.