Aksominė revoliucija

Aksomnė revoliùcija, visuomenės veiksmai, 1989 sužlugdę komunistinį režimą Čekoslovakijoje. Sovietinio bloko šalių išsivadavimo iš komunistinio režimo ir tautinio atgimimo dalis.

Aksominės revoliucijos politinė prielaida buvo nuo 1948 šalį valdžiusios Čekoslovakijos komunistų partijos vadovybės atsisakymas reformų ir laikymasis vadinamosios normalizavimo politikos (t. y. stagnacinio) kurso, pradėto numalšinus 1968 sukilimą (Prahos pavasaris), piliečių laisvių varžymas. Dėl autoritarinio valdymo šalyje susidarė valdžių disbalansas: komunistų partijos uzurpuota valdžios vykdomoji funkcija užgožė įstatymų leidžiamąją: svarbiausi sprendimai buvo priimami direktyvomis, kurioms patvirtinti reikėjo tik formalaus Federacinio susirinkimo (parlamento) pritarimo. Žaliavų iš SSRS tiekimo apimčių mažėjimas sukėlė ekonominę krizę. Augo gyventojų nusivylimas valstybės socialine ir gamtosaugos politika – buvo iš esmės nesprendžiamos gyvenamojo būsto, prekybos, buities paslaugų, aplinkos apsaugos problemos. Prasidėjusios permainos sovietinio bloko šalyse (1989 politiniai pokyčiai Lenkijoje ir kitur, Berlyno sienos atidarymas Vokietijos Demokratinėje Respublikoje) ir pačioje SSRS (pertvarka) paskatino Čekoslovakijos piliečius taikiems veiksmams kelyje į šalies politinę nepriklausomybę.

1988 Prahoje kilo antikomunistinių mitingų, kurie buvo išvaikyti milicijos. 1989 01 15–24 vyko antisovietinio pasipriešinimo dalyvio J. Palacho atminimui skirtos masinės manifestacijos, palaikomos Katalikų Bažnyčios. Valdžia su jų dalyviais susidorojo panaudodama lazdas, ašarines dujas ir vandens patrankas, areštavo apie 800 žm., tarp jų ir disidentą V. Havelą (nuteistas 21 mėn. kalėti). 1989 rudenį prasidėjo masinės demonstracijos. 11 16 maždaug 300 studentų demonstracijoje oficialiai protestuota prieš naują aukštojo mokslo įstatymą, bet reikalauta ir politinio kalinio J. Čarnogurský paleidimo, tikros demokratijos; demonstracija prasidėjo Taikos aikštėje Prahos centre, iš kur kolona pajudėjo link Švietimo ministerijos, po to link Gvezdoslavo aikštės, kur įvyko atviros visuomeninės diskusijos šalies būsimos raidos klausimais. 11 17 demonstraciją, skirtą 1939 žuvusio antinacistinės demonstracijos dalyvio čekų studento Jano Opletalo atminimui, išvaikė milicija.

Aksominės revoliucijos dalyviai Taikos aikštėje Prahoje, centre – Václavas Havelas (1989 11)

demonstrantai Prahoje (1989 12 01; fotografas nežinomas)

Antivyriausybines nuotaikas sustiprino gandai (vėliau nepasitvirtinę) apie demonstranto studento Martino Šmido žūtį. 1989 11 20 ši žinia paskatino Prahos studentų streiką, kuris išplito visos šalies mastu (sostinėje susitelkė apie 250 000 žm.), prie studentų prisijungė inteligentija, gamyklų kolektyvai. Tomis dienomis susikūrė politinė opozicija – organizacijos Piliečių forumas (Čekijoje) ir Visuomenė prieš prievartą (Slovakijoje). 11 21 demonstrantus parėmė Prahos arkivyskupas Františekas Tomášekas. Dalis Čekoslovakijos komunistų partijos vadovybės pasisakė už demonstracijų malšinimą, tačiau šalies kariuomenės Generalinio štabo viršininkas generolas Miroslavas Vacekas kategoriškai pareiškė, kad kariuomenė nenaudos jėgos. 11 24 opozicijos ir masinių demonstracijų spaudžiama Čekoslovakijos vyriausybė atsistatydino, netrukus atsistatydino ir šalies faktinė aukščiausioji valdžia – komunistų partijos Centro komiteto (generalinis sekretorius Milošas Jakešas) politinis biuras.

Naujoji šalies vadovybė (komunistų partijos Centro komiteto generalinis sekretorius Karelas Urbánekas ir ministras pirmininkas Ladislavas Adamecas) pasiūlė opozicijai 1/4 vietų naujoje vyriausybėje, tačiau opozicijos tai netenkino. 11 26 Prahoje įvyko didelis mitingas, kitą dieną prasidėjo visuotinis streikas. 11 29 Federacinis susirinkimas panaikino konstitucijos straipsnį apie vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį.

1989 12 03 buvo atnaujinta vyriausybė, į kurią pateko politinių reformų šalininkai Mariánas Čalfa, Josefas Hromádka ir kiti. 12 10 M. Čalfa tapo naujuoju ministru pirmininku ir suformavo nacionalinės santarvės vyriausybę, kurioje vietas po lygiai pasiskirstė komunistai ir opozicija; Čekoslovakijos prezidentas G. Husákas atsistatydino. Derybose dėl kandidatų į prezidento postą M. Čalfa palaikė V. Havelo kandidatūrą, o naujo parlamento rinkimuose Piliečių forumas gavo daugumą vietų. Naujos politinės vadovybės branduolį sudarė 1970–80 disidentai, tarp jų ir V. Havelas (1989 jis išrinktas prezidentu), Federacinio susirinkimo pirmininku tapo vienas Prahos pavasario ideologų A. Dubčekas.

Po Aksominės revoliucijos Čekoslovakijoje buvo atkurtas įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių balansas federaliniu ir vietiniu lygmenimis, atsirado apie keliasdešimt įvairių partijų. Naujoji šalies vadovybė ėmė laikytis politinio pliuralizmo ir rinkos ekonomikos kurso. 1990 03 29 Federacinis susirinkimas panaikino šalies pavadinimą Čekoslovakijos Socialistinė Respublika, 04 20 ji buvo pavadinta Čekijos ir Slovakijos Federacine Respublika (federacija egzistavo iki 1993 01 01, kuomet įkurtos dvi valstybės – Čekijos Respublika ir Slovakijos Respublika).

L: P. Mücke, M. Vanek Velvet Revolutions: An Oral History of Czech Society Oxford 2016; T. G. Ash The Magic Lantern: The Revolution of '89 Witnessed in Warsaw, Budapest, Berlin and Prague London 2019.

1088