Aleùtų sãlos (Aleutian Islands), salynas Ramiojo vandenyno šiaurėje, į pietvakarius nuo Aliaskos. Priklauso Jungtinių Amerikos Valstijų Aliaskos valstijai, sudaro Rytų ir Vakarų Aleutų apygardas. Plotas 17 800 km2. Apie 9000 gyventojų (2024), dalis jų – aleutai. Aleutų salos 1400 km ilgio lanku driekiasi iš rytų į vakarus ir skiria Beringo jūrą nuo Ramiojo vandenyno. Penkios salų grupės: Lapių, Keturių Kalnų, Andrejanovo, Žiurkių, Artimosios (iš viso apie 70 salų; didžiausios jų – lentelėje). Tarp salų – daugybė iš vandens kyšančių uolų.
Aleutų salos – povandeninio kalnagūbrio viršūnės (Aleutų kalnagūbrio tęsinys), dauguma jų – vulkaninės kilmės. Sudaro Aleutų salų lanką (susiformavęs dėl Šiaurės Amerikos ir Ramiojo vandenyno litosferos plokščių subdukcijos; Ramiojo vandenyno Ugnies žiedo dalis). Palei Aleutų salų pietinius krantus ištįsęs Aleutų lovys. Seisminė zona, aktyvus vulkanizmas (30–40 veikiančių ugnikalnių). Aukščiausi ugnikalniai: Šišaldino ugnikalnis (2857 m), Isanotskio (2470 m; abu – Unimako saloje), Vsevidofo (2149 m; Umnako saloje), Makušino (1800 m; Unalaskos saloje). Manoma, kad pleistocene Aleutų salos buvo vientisa sausuma, jungusi Aliaską ir Kamčiatką. Klimatas vidutinių platumų jūrinis. Žiemą temperatūra apie 0 °C, vasarą apie 10 °C. Pakrantės neužšąla, dažnos audros ir rūkai. Daug mažų ežerų, pelkių. Subarktinės pievos, viržynai, plikos uolos. Žvejojamos skumbrės, silkės, medžiojami vėpliai, ruoniai. Tarp Unimako salos ir Attu salos yra 11 000 km2 ploto teritorija šiauriniams jūros lokiams saugoti.
Unalaskos salos pakrantė
Svarbiausios gyvenvietės: Adakas (Adako saloje) ir Dutch Harboras (Unalaskos saloje). Daug karinių oro ir jūrų bazių.
1
Aleutai salose apsigyveno 1000 prieš Kristų. 1741 salas atrado rusų keliautojai V. J. Beringas ir A. Čirikovas (Rusija). Iki 1867 jos priklausė Rusijai, tais metais kartu su Aliaska parduotos Jungtinėms Amerikos Valstijoms. 1942–43 Japonija buvo užėmusi Attu ir Kiskos salas.
2097