alternacija

alternãcija (lot. alternatio – kaitaliojimas), dėsninga fonologinė ar morfologinė garsų kaita žodžių šaknyse ar kitose morfemose. Morfologinė alternacija ypač būdinga semitų kalboms, ji svarbi formų diferencijavimui ir žodžių darybai, plg. arabų kataba ‘(jis) parašė’ : kātib ‘rašąs’ : kitāb ‘knyga’ : katb ‘raštas’ : kutub ‘knygos’ : kutiba ‘parašyta’ : uktūb ‘rašyk’ (šių žodžių bei formų šaknį sudaro tik priebalsiai ktb). Ypatinga alternacijos atmaina – iš buvusių fonetinių kaitų atsiradęs umliautas, būdingas dabartinėms germanų kalboms (plg. vokiečių Tochter ‘duktė’ : Töchter ‘dukterys’, anglų man ‘vyras, žmogus’ : men ‘vyrai, žmonės’), ir daugelio agliutinacinių kalbų sinharmonizmas (plg. vengrų ház ‘namas’: házakat ‘namus’, kert ‘daržas’: kerteket ‘daržus’). Balsių alternacija, kurią lemia ne garsiniai, o gramatiniai veiksniai, vadinama balsių kaita, arba apofonija (lietuvių vẽda: vãdas, kur e virtimas į a nepaaiškinamas fonetinėmis sąlygomis, plg. lẽdas, kur e prieš tą patį skiemenį ‑das išlieka).

1824