Andòros istòrija
Viduriniai amžiai ir naujieji laikai
Iberiškos‑baskiškos kilmės šalies pavadinimas rodo teritorijos apgyvendinimo senumą. Politinį savarankiškumą Andora įgijo valdant Karolio Didžiojo sūnui Liudvikui I Pamaldžiajam, kuris 801 iš maurų atkariavo Barseloną ir 819 dalį siuzereniteto perdavė Urgelio vyskupui. Nuo 9 a. pabaigos iš andoriečių duoklės reikalavo ir Urgelio grafai, ir Urgelio vyskupai. Grafų teisės perėjo prancūzų grafams de Foix. 1278 trečiųjų teismo sprendimu Andora pripažinta bendra grafų de Foix ir Urgelio vyskupų valda. Teisingumą vykdė abiejų siuzerenų vietininkai; Andoros savivaldos institucija – nuo 1419 andoriečių renkama Generalinė Taryba. Urgelio vyskupai savo teises išsaugojo, o grafų valdžia perėjo Navaros karaliui (1607) ir per jį – Prancūzijos valstybei (1620).
Karolis Didysis moko savo sūnų Liudviką I Pamaldųjį (14–15 a., Didžiųjų Prancūzijos kronikų miniatiūra)
Andora nuo 20 amžiaus
Casa de la Vall – Generalinės Tarybos buveinė (pastatyta 1580)
Šios valdymo sąlygos formaliai galiojo iki 20 a. pabaigos reformų: 1970 buvo įvesta visuotinė rinkimų teisė. 1991 abu siuzerenai sutiko apriboti savo teises ir pripažinti Andoros savarankiškumą. 1993 referendumu patvirtinta Andoros konstitucija. 2014 Andora įgijo teisę kaldinti savo euro monetas (euras čia naudojamas nuo 2002). 2016 Andora įsipareigojo automatiškai teikti informaciją apie čia negyvenančių asmenų banko sąskaitas ir buvo išbraukta iš Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos sudaryto valstybių, nesilaikančiųjų mokesčius nustatančių teisės aktų (vadinamieji mokesčių rojai) sąrašo; 2018 įvesta baudžiamoji atsakomybė už mokesčių vengimą.
Jungtinių Tautų ir Europos Tarybos narė (nuo 1993). Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1997.
Andoros konstitucinė santvarka