Upīts Andrejs (Andrėjas Ùpytis) 1877 12 04Skrīveri (Aizkrauklės rj.) 1970 11 17Ryga, latvių rašytojas, kritikas. Dirbo mokytoju, įvairių leidinių redaktoriumi. 1944–48 Latvijos universiteto Latvių literatūros katedros vedėjas; profesorius (1945). Latvijos mokslų akademijos Kalbos ir literatūros instituto įkūrėjas ir direktorius (1946–51). Savarankiškai išmokęs keletą kalbų anksti susipažino su pasaulio literatūros ir filosofijos kūryba.
Andrejs Upīts
Savo estetika artimas rusų ir prancūzų realistams. Labiausiai išgarsėjo vadinamojo Ruobežniekų ciklo romanais: Nauji šaltiniai (Jauni avoti 1909, lietuvių kalba 1956), Šilko tinkle (Zīda tīklā 1912, lietuvių kalba 1957), Šiaurės vėjas (Ziemeļa vējš 1921, lietuvių kalba 1958), Janio Ruobežnieko sugrįžimas (Jāņa Robežnieka pārnakšāna 1932), Janio Ruobežnieko mirtis (Jāņa Robežnieka nāve 1933), Senieji šešėliai (Vecas ēnas 1934, lietuvių kalba pavadinimu Praeities šešėliai 1955); juose per vienos šeimos likimą vaizduojama lemtingi 20 a. pradžios latvių tautos istoriniai įvykiai. Romanų ciklas Keičiantis epochoms (Laikmetu griežos 3 t. 1937–40) laikomas istorinio romano pavyzdžiu latvių literatūroje; jame pavaizduota 17–18 a. Vidžemė ir Šiaurės karas. Parašė istorinių dramų (Mirabo 1926, Žanna d’Ark 1930, Spartaks 1943), knygą Pasaulio literatūros istorija (Pasaules rakstniecības vēsture 4 t. 1930–34, su Rūdolfu Egle).
Sovietinės okupacijos laikotarpiu kritikos veikaluose aktyviai skleidė socialistinio realizmo doktriną. Į lietuvių kalbą dar išversta pjesių rinkinys Pasakojimai apie pastorius (1952), apsakymų rinktinė Paskutinis lašas (1966), romanai Šypsantis lapas (1970), Vaivorykštės tiltas (1977).
1
1320
Citata
Nors buvo dedamos visos pastangos laikytis citavimo stiliaus taisyklių, gali pasitaikyti tam tikrų neatitikimų. Jei turite klausimų, prašome vadovautis atitinkamu stiliaus vadovu arba kitais šaltiniais.